Kardų audra

Tirionas

Jam už nugaros, kažkur auksinių apsiaustų, išsirikiavusių per visą kelią, gretos viduryje nekantriai prunkštė arklys. Be to, Tirionas girdėjo kosint lordą Džailsą. Jis neprašė atsiųsti nei Džailso, nei sero Adamo, nei Džalabaro Kso, nei kurio nors kito, bet jo lordas tėvas nujautė, kad Doranas Martelis gali įsižeisti, jei per Juoduosius Vandenis jį lydės vien neūžauga.

Džofris pats turėjo pasitikti dorniečius, sėdėdamas balne ir laukdamas pagalvojo Tirionas, bet jis, žinoma, būtų viską sugadinęs. Pastaruoju metu karalius vis kartojo iš Meiso Tairelio riterių nusiklausytus juokelius apie dorniečius. Kiek dorniečių reikia žirgui pakaustyti? Devynių. Vienas kausto, kiti aštuoni laiko pakėlę žirgą. Tirionui kažkodėl neatrodė, kad tokie pokštai Doranui Marteliui būtų juokingi.

Kai raiteliai išjojo iš žaliuojančio miško, išsirikiavę ilga, dulkių apgaubta kolona, jis išvydo plevėsuojančias jų vėliavas. Nuo tos vietos, kur jie laukė, iki upės stirksojo tik nuogi juodi medžiai — mūšio, kuriame dalyvavo ir Tirionas, palikimas. Per daug vėliavų, nemaloniai nustebęs tarė sau jis, žiūrėdamas į pelenus, kylančius artėjantiems arkliams iš po kanopų, kaip kad kilo ir iš po Tairelio vadovaujamo kariuomenės avangardo žirgų kanopų, kai šis atakavo Stanio pajėgas iš šono. Sprendžiant iš vaizdo, Martelis pasikvietė pusę Dorno lordų. Tirionas pamėgino galvoti apie tai, kas iš to galėtų būti gero, bet jam nieko nepavyko sumąstyti.

— Kiek vėliavų suskaičiuoji? — paklausė jis Brono.

Samdomas kalavijuotis riteris delnu prisidengė akis nuo saulės.

— Aštuonias… ne, devynias.

Sėdėdamas balne, Tirionas pasisuko.

— Podai, eikš čia. Apibūdink man vėliavas ir išvardyk, kurioms giminėms jos priklauso.

Podrikas Peinas paragino savo arklį ir prijojo arčiau. Jis nešė karaliaus vėliavą, didįjį Džofrio elnią ir liūtą, ir iš paskutiniųjų mėgino šią sunkenybę išlaikyti. Bronas buvo iškėlęs Tiriono vėliavą — auksinį Lanisterių liūtą tamsiai raudoname fone.

Jis dar auga, dingtelėjo Tirionui, kai Podas atsistojo pėdomis remdamasis į balnakilpes, kad geriau matytų. Netrukus jis mane praaugs kaip ir visi kiti. Tiriono lieptas, vaikinas kruopščiai studijavo dorniečių heraldiką, bet kaip visuomet labai jaudinosi.

— Neįžiūriu. Vėjas labai plaiksto vėliavas.

— Bronai, pasakyk vaikinukui, ką matai.

Šiandien Bronas atrodė kaip tikras riteris: vilkėjo naują liemenę ir apsiaustą, o jam ant krūtinės puikavosi liepsnojanti grandinė.

— Raudona saulė gelsvai rausvame fone, — pasakė jis, — su ją pervėrusia ietimi.

— Marteliai, — iš karto pažino Podrikas Peinas ir jam aiškiai palengvėjo. — Martelių giminė iš Saulės Ieties, milorde. Dorno princas.

— Šią vėliavą būtų pažinęs ir mano žirgas, — šaltai tarė Tirionas. — Liepk jam atpažinti kitą, Bronai.

— Dar yra skaisčiai raudona vėliava su geltonais rutuliais.

— Citrinomis? — viltingai paklausė Podas. — Skaisčiai raudonas fonas, primėtytas citrinų? Gal tai Doltų giminė? Iš… iš Lemonvudo.

— Gali būti. Dar viena: didelis juodas paukštis geltoname fone. Naguose laiko kažką rožinio ar balto — vėliava taip plazda, kad sunku tiksliai pasakyti.

— Blekmontų grifas, laikantis naguose kūdikį, — tarė Podas. — Blekmontų giminė iš Blekmonto, sere.

Bronas nusijuokė.

— Vėl skaitai knygas? Knygos sugadins tau akis ir negalėsi kautis kalaviju, vaikine. Dar matau kaukolę. Ir juodą vėliavą.

— Karūnuota Menvudžių giminės kaukolė, pilkšva ir auksinė juodame fone. — Po kiekvieno teisingo atsakymo Podas vis labiau pasitikėjo savo jėgomis. — Menvudžiai iš Kingsgreivo.

— Trys juodi vorai?

— Tai skorpionai, sere. Korgilų giminė iš Sendstouno, trys juodi skorpionai raudoname fone.

— Raudona ir geltona, o tarp jų — rantyta linija.

— Helholto liepsnos. Ulerių giminė.

Tirionui tai padarė įspūdį. Kai tik atsiriša liežuvis, vaikinas pasirodo visai nekvailas.

— Vardyk toliau, Podai, — paragino jis. — Jei žinosi visus, gausi dovaną.

— Pyragas su raudonais ir juodais ruožais, — tarė Bronas. — O vidury — auksinė ranka.

— Elirionų giminė iš Dievų Malonės.

— Raudona višta, ryjanti gyvatę. Bent jau taip atrodo.

— Gargeilenai iš Sūriojo Kranto. Ten gyvatnešis. Sere. Atsiprašau. Ne višta. Raudonas, su juoda gyvate snape.

— Labai gerai! — sušuko Tirionas. — Dar viena, vaikine.

Bronas atidžiai nužvelgė artėjančių dorniečių gretas.

— Paskutinėje vėliavoje pavaizduota auksinė plunksna žaliame languotame audinyje.

— Auksinė rašomoji plunksna, sere. Džordeinai iš Toro.

Tirionas nusijuokė.

— Devynios ir visos atpažintos. Pats nebūčiau jų išvardijęs.

Tai buvo melas, tačiau šie žodžiai turėjo įkvėpti vaikinui pasitikėjimo savimi, kurio jam būtinai reikėjo.

Martelis, rodos, atvyksta su grėsminga palyda. Nė viena iš Podo išvardytų giminių nebuvo maža ar neįtakinga. Karališkuoju keliu jojo devyni didžiausi Dorno lordai — patys arba jų įpėdiniai, — ir Tirionas kažkodėl netikėjo, jog jie sukorė tokį kelią vien tam, kad pamatytų šokantį lokį. Dorniečiai siuntė kažkokią žinią. Ir ta žinia man nepatinka. Jis pagalvojo, ar tik jie nepadarė klaidos laivu išsiuntę Mirselą į Saulės Ietį.

— Milorde, — truputį drovėdamasis tarė Podas, — nėra neštuvų.

Tirionas staiga pasuko galvą. Vaikinukas buvo teisus.

— Doranas Martelis visuomet keliauja neštuvuose, — pridūrė Podrikas. — Drožinėtuose neštuvuose su šilkinėmis užuolaidomis ir ant jų išpieštomis saulėmis.

Tirionas irgi buvo apie tai girdėjęs. Princas Doranas buvo pradėjęs šeštą dešimtį ir jį kankino podagra. Gal Doranas norėjo joti greičiau, tarė sau jis. Arba gal baiminosi, kad neštuvai netaptų pernelyg viliojančiu taikiniu plėšikams, arba nusprendė, jog Kaulų kelio perėjose neštuvai pasirodys esantys pernelyg griozdiški ir nepatogūs. O gal išsigydė podagrą?

Tik… kodėl tuomet Tiriono vis neapleido bloga nuojauta?

Tas laukimas buvo nepakenčiamas.

— Vėliavas iškelt, — griežtai įsakė jis. — Mes juos pasitiksime.

Tirionas paragino žirgą. Bronas ir Podas, jojantys iš abiejų pusių, neatsiliko nė per žingsnį. Pamatę juos artinantis, dorniečiai taip pat paragino žirgus ir jiems jojant vėliavos ėmė plevėsuoti vėjyje. Prie išpuoštų dorniečių balnų kabojo apskriti, jų taip mėgstami metaliniai skydai, be to, dauguma vyrų turėjo po ryšulį trumpų svaidomųjų iečių arba po dvilinką dornietišką lanką, kuriais jie raiti taip puikiai mokėjo naudotis.

Pirmasis karalius Deironas nustatė, kad yra trys dorniečių grupės. Druskiniai dorniečiai, gyvenantys pakrantėse, smėliniai dykumų ir ilgųjų upių slėnių dorniečiai ir akmeniniai dorniečiai, įkūrę savo tvirtoves Raudonųjų kalnų perėjose ir aukštumose. Druskinių dorniečių gyslomis Roinų kraujo tekėjo daugiausiai, akmeninių dorniečių — mažiausiai.

Dorano palydoje, rodos, buvo tinkamai atstovaujama visų trijų grupių dorniečiams. Druskinių dorniečių vyrai buvo vikrūs ir tamsūs, jų oda glotni ir gelsvai žalsva, o ilgi juodi plaukai plevėsavo vėjyje. Smėliniai dorniečiai buvo dar tamsesni, o jų veidai nurudinti karštos Dorno saulės. Šalmus jie buvo apsirišę didelėmis šviesiomis skaromis, kad išvengtų saulės smūgio. Akmeniniai dorniečiai buvo stambiausio sudėjimo ir šviesiausio gymio: andalų ir Pirmųjų Žmonių sūnūs, rudaplaukiai arba šviesiaplaukiai, jų veidai nuo saulės nudegdavo arba strazdanodavo, bet nerusdavo.

Lordai vilkėjo šilkinius ir atlasinius drabužius plačiomis rankovėmis, buvo susijuosę briliantais puoštais diržais. Jų šarvai buvo padengti storu emalio sluoksniu ir inkrustuoti lydytu variu, spindinčiu sidabru ir šviesiai rausvu auksu. Jie jojo bėrais ir sartais žirgais, keli jų buvo balti kaip sniegas, bet visi dailūs ir greiti, ilgais kaklais ir siauromis gražiomis galvomis. Garsieji Dorno smėliniai ristūnai buvo smulkesnio sudėjimo nei tikri karo žirgai ir negalėjo išlaikyti tokio didelio šarvų svorio, bet sklido kalbos apie jų ištvermę ir apie tai, kad jie nepavargdami gali risnoti dieną, naktį ir dar vieną dieną.

Dorniečių vadas jojo ant juodo kaip nuodėmė eržilo ugniniais karčiais ir uodega. Balne jis laikėsi taip, tarsi ten būtų gimęs — aukštas, lieknas, dailus. Jam ant pečių plaikstėsi šviesiai raudonas šilkinis apsiaustas, o jo šarvinius marškinius sudarė kraštais užsidengiantys variniai diskai, kurie jam jojant tviskėjo nelyginant tūkstantis naujutėlaičių variokų. Jo aukšto, paauksuoto šalmo priekyje puikavosi varinė saulė, o ant tviskančio, už nugaros tabaluojančio apskrito skydo emalio buvo nupieštas Martelių giminės ženklas — saulė ir ietis.

Martelių saulė, tik dešimčia metų per jaunas, sustabdęs žirgą pagalvojo Tirionas, be to, pernelyg sveikas ir labai jau narsus. Dabar jis suprato, su kuo jam teks turėti reikalų. Kiek dorniečių reikia karui pradėti? — pasvarstė Tirionas. Tik vieno. Ir vis dėlto jam neliko nieko kita, tik šypsotis.

— Sveiki atvykę milordai. Sužinojome, kad atjojate, tad jo malonybė karalius Džofris liepė man joti ir jo vardu jus pasitikti. Mano lordas tėvas, karaliaus ranka, taip pat siunčia linkėjimus. — Tirionas apsimetė draugiškai sumišęs. — Kuris iš jūsų princas Doranas?

— Dėl pašlijusios sveikatos mano broliui teko likti Saulės Ietyje. — Jaunasis princas nusiėmė šalmą. Jo kakta buvo suraukta, veido išraiška niūri, antakiai ploni ir einantys lanku virš didžiulių juodų kaip anglis akių. Vos kelios sidabrinės sruogos darkė jo žvilgančius juodus plaukus, virš kaktos gerokai praretėjusius ir surištus į arklio uodegą tokiu pat smailiu galu kaip ir jo nosies galas. Be abejonės, druskinis dornietis.

— Princas Doranas siuntė mane, kad užimčiau jo vietą karaliaus Džofrio taryboje, kaip jo malonybė ir norėjo.

— Jo malonybė jausis didžiai pagerbtas galėdamas gauti tokio garsaus kario kaip princas Oberinas iš Dorno patarimą, — tarė Tirionas, bet pagalvojo: Nuotekų grioviais tekės kraujas. — Kilmingi tavo palydovai taip pat laukiami.

— Leisk tau juos pristatyti, milorde Lanisteri. Seras Dezielis Doltas iš Lemonvudo. Lordas Tremondas Gargeilenas. Lordas Harmenas Uleris ir jo brolis, seras Ulvikas. Seras Rajonas Elirionas ir nesantuokinis jo sūnus, seras Deimonas Sendas, Pavainikis iš Dievų Malonės. Lordas Dagosas Menvudis, jo brolis, seras Mailsas, jo sūnūs, Morsas ir Dikonas. Seras Aronas Korgilas. Ir, žinoma, negaliu nepaminėti kilmingų moterų. Mirija Džordein, Toro įpėdinė. Ledi Lara Blekmont, jos duktė Džinesa, jos sūnus Perosas. — Jis ištiesė liesą ranką link juodaplaukės moters kolonos gale ir pamojo prijoti arčiau. — O čia — Elarija Send, mano meilužė.

Tirionas vos susitvardė sunkiai neatsidusęs. Jo meilužė, pavainikė. Jei princas Oberinas norės, kad ir ji dalyvautų vestuvėse, Sersėja pasius. Pasodinusi tą moterį kur nors tamsiame kamputyje, pačioje kukliausioje vietoje, sesuo rizikavo užsitraukti Raudonosios Angies rūstybę. Pasodinus tą viešnią šalia princo, prie garbingiausių svečių stalo, visos kitos ant pakylos sėdėsiančios moterys palaikys tai įžeidimu. Ar princas Doranas nori išprovokuoti kivirčą?

Princas Oberinas apsuko žirgą, kad matytų savo gentainius dorniečius.

— Elarija, lordai ir ledi, žiūrėkite, kaip karalius Džofris mus myli. Jo malonybė buvo toks kilnus ir palydėti mūsų į dvarą atsiuntė savo dėdę Kipšą.

Bronas vos susilaikė nenusijuokęs, tik tyliai prunkštelėjo, o Tirionui, kad ir nenoromis, teko apsimesti linksmam.

— Ne jį vieną, milordai. Tokiam mažam vyrui kaip aš tai būtų per sunki užduotis. — Prie Tiriono prijojo jo palyda, tad dabar jam atėjo eilė išvardyti savo vyrus. — Leiskite pristatyti serą Flementą Braksą, Rago Slėnio įpėdinį. Lordą Džailsą iš Rosbio. Serą Adamą Marbrandą, miesto sargybos lordą vadą. Džalabarą Kso, Raudonųjų Gėlių Slėnio princą. Serą Harį Sviftą, gerąjį mano dėdės Kevano uošvį. Serą Merloną Kreikholą. Serą Filipą Futą ir serą Broną iš Juodųjų Vandenų — neseniai įvykusio mūsų mūšio su maištininku Staniu Barateonu didvyrius. Ir savo ginklanešį, jaunąjį Podriką iš Peinų giminės.

Tiriono vardijami vardai skambėjo tauriai, bet šie vyrai nė iš tolo nebuvo tokie garsūs ir grėsmingi kaip princo Oberino palyda, ir jie abu tai žinojo.

— Milorde Lanisteri, — tarė ledi Blekmont, — mes sukorėme ilgą dulkėtą kelią, tad labai norėtume pailsėti ir atsigaivinti. Gal jau jokime į miestą?

— Žinoma, tuojau pat, miledi.

Tirionas timptelėjo vadeles, pasuko žirgą ir šūktelėjo serui Adamui Marbrandui. Raiti auksiniai apsiaustai, sudarantys didžiąją dalį jo garbės sargybos, išgirdo sero Adamo komandą, visi kaip vienas pasuko žirgus ir kolona pajudėjo link upės ir už jos dunksančio miesto.

Oberinas Nimeras Martelis, sau po nosimi burbtelėjo Tirionas, jodamas paskui svečią. Raudonoji Dorno Angis. Po septyniais pragarais, ką man reikės su juo daryti?

Princo Oberino jis nepažinojo, tik buvo apie jį girdėjęs… tačiau jo reputacija kėlė šiurpą. Nesulaukusį nė šešiolikos, princą Oberiną rado lovoje su lordo Ironvudo, — tvirto, prastos reputacijos ir dar prastesnio būdo vyro, — meiluže. Įvyko dvikova, tačiau, atsižvelgus į jauną princo amžių ir aukštą kilmę, buvo kaunamasi iki pirmo kraujo praliejimo. Abu vyrai buvo lengvai sužeisti ir abiejų garbė buvo apginta. Tačiau princas Oberinas netrukus pasveiko, o lordo Ironvudo žaizda supūliavo ir jį pražudė. Paskui žmonės puse lūpų kalbėjo, girdi, Oberinas kovėsi užnuodytu kalaviju, ir nuo to laiko tiek draugai, tiek priešai vadino jį Raudonąja Angim.

Žinoma, tai atsitiko labai seniai. Princas Oberinas, kadaise šešiolikos metų vaikinas, dabar buvo penktą dešimtį pradėjęs vyras ir jo reputacija per tą laiką tik dar labiau pablogėjo. Jis buvo nukeliavęs į laisvuosius miestus, mokėsi ten nuodijimo ir, jei gandai nėra iš piršto laužti, galbūt dar baisesnių menų. Studijavo Citadelėje, pelnė net šešis meisterio grandinės žiedus, bet staiga jam visa tai nusibodo. Jis buvo kareivis Ginčijamose žemėse anapus Siaurosios jūros, trumpai buvo susidėjęs su Antraisiais Sūnumis, o tada subūrė savo draugiją. Jo turnyrai, mūšiai, dvikovos, jo žirgai, jo geidulingumas… sklandė gandai, kad jis mylėjosi ir su vyrais, ir su moterimis ir visame Dorne buvo pradėjęs daugybę mergaičių. Jo dukteris žmonės vadino Smėlio Gyvatėmis. Kiek Tirionas buvo girdėjęs, princas Oberinas neturėjo nė vieno sūnaus.

Ir, žinoma, jis suluošino Haigardeno įpėdinį.

Septyniose Karalystėse nėra kito vyro, taip nepageidaujamo Tairelių vestuvėse, pagalvojo Tirionas. Siųsti princą Oberiną į Karaliaus Uostą, kai jame svečiuojasi lordas Meisas Tairelis, du jo sūnūs ir tūkstantis jų riterių, buvo tokia pat pavojinga provokacija kaip ir pats princas Oberinas. Netinkamas žodis, ne laiku išsprūdęs pokštas — ir to pakaks, kad kilmingieji mūsų sąjungininkai kibtų vieni kitiems į gerkles.

— Kartą mudu jau buvome susitikę, — jiedviem jojant greta Karališkuoju keliu pro pelenais paleistus laukus ir sudegusius medžius, linksmai tarė Dorno princas Tirionui. — Bet nesitikiu, kad prisimeni. Tada buvai dar mažesnis nei dabar.

Šie žodžiai buvo pašaipūs ir Tirionui nepatiko, bet jis neketino leistis dorniečio provokuojamas.

— Kada tai buvo, milorde? — mandagiai ir apsimestinai susidomėjęs pasiteiravo jis.

— Ak, prieš daugybę metų, kai Dorną valdė mano motina, o tavo lordas tėvas buvo kito karaliaus ranka.

Tau tik atrodo, kad kito, dingtelėjo Tirionui.

— Mudu matėmės, kai su motina, jos vyru ir mano seserimi Elija lankėmės Kasterlių Uoloje. Tada man buvo gal keturiolika ar penkiolika, o Elija buvo metais vyresnė. Jei teisingai pamenu, tavo broliui ir seseriai buvo aštuoneri ar devyneri, o tu buvai ką tik gimęs.

Keistas metas svečiuotis. Tiriono motina mirė gimdydama, tad Marteliai Uoloje visus turėjo rasti gedinčius. Ypač jo tėvą. Lordas Taivinas apie žmoną kalbėdavo retai, bet Tirionas girdėjo savo dėdes kalbant, kad jiedu vienas kitą mylėjo. Tais laikais jo tėvas buvo Eirio ranka ir daug kas šnekėjo, jog Septynias Karalystes valdo lordas Taivinas Lanisteris, o ledi Džoana valdo lordą Taiviną. „Po jos mirties jis labai pasikeitė, Kipše, — kartą pasakė jam dėdė Geris. — Geriausia jo asmenybės dalis mirė kartu su ja.“ Gerionas buvo jauniausias iš keturių lordo Tito Lanisterio sūnų ir šį savo dėdę Tirionas labiausiai mėgo.

Bet jis žuvo, pradingo anapus jūrų ir Tirionas pats palaidojo jo žmoną, ledi Džoaną.

— Ar Kasterlių Uoloje tau patiko, milorde?

— Nelabai. Visą laiką, kol svečiavomės, tavo tėvas nekreipė į mus jokio dėmesio, tik liepė serui Kevanui pasirūpinti, kad nenuobodžiautume. Kambaryje, kurį man davė, stovėjo lova su pūkų patalais ir buvo patiesti Myro kilimai, bet jis buvo tamsus, be langų, tiesą sakant, panašesnis į kalėjimo požemio celę, kaip Elija tuomet ir sakė. Jūsų dangus buvo per daug pilkas, vynas per saldus, moterys per daug drovios, maistas prėskas, o labiausiai nuvylei… tu.

— Buvau ką tik gimęs. Ko iš manęs tikėjaisi?

— Kažko nematyta, — atsakė juodaplaukis princas. — Buvai mažas, bet garsas apie tave jau buvo spėjęs plačiai pasklisti. Tavo gimimo dieną leidome Senmiestyje, visas miestas šnekėjo, jog karaliaus rankai gimė pabaisa, ir svarstė, ar tik toks blogas ženklas neužtrauks karalystei kokios nors nelaimės.

— Žinoma: bado, maro ir karo. — Tirionas kreivai šyptelėjo. — Visada būna badas, maras ir karas. Ak, tiesa, dar žiema ir ilga, niekada nesibaigianti naktis.

— Ir viso to, — tarė princas Oberinas, — ir tavo tėvo žlugimo. Elgetaujantį brolį girdėjau sakant, kad lordas Taivinas iškilo aukščiau už karalių Eirį, bet virš karaliaus gali iškilti tik dievas. Tu buvai jo prakeiksmas, dievų siųsta bausmė, priminimas, kad jis tėra toks pat kaip ir kiti žmonės.

— Mėginu jam tai įteigti, bet jis vis nepasimoko. — Tirionas atsiduso. — Bet prašau pasakoti toliau. Mėgstu geras istorijas.

— Ir ne be reikalo, mat buvo šnekama, jog turi uodegą — stangrią ir riestą kaip paršelio. Girdėjome, kad tavo galva baisiai didelė, beveik kaip pusė kūno, ir kad gimei su vešliais juodais plaukais ir barzda, bloga akimi ir liūto nagais. Tavo dantys, anot gandų, buvo tokie ilgi, kad negalėjai užčiaupti burnos, o tarp kojų turėjai ir mergaitės, ir berniuko lytį.

— Jei vyrai galėtų dulkinti save, gyvenimas būtų daug paprastesnis, ar ne? Be to, pamenu kelis kartus, kai nagai ir dantys man tikrai būtų pravertę. Ir vis dėlto imu suprasti tavo nusivylimo priežastį.

Bronas suprunkštė, o princas Oberinas tik šyptelėjo.

— Mes tikriausiai iš viso nebūtume tavęs pamatę, jei ne tavo mieloji sesuo. Nei prie stalo, nei menėje tavęs niekada nebūdavo, nors kartais naktimis girdėdavome kažkur Uolos gelmėse klykiant kūdikį. Turiu pripažinti, kad gerklę turėjai tikrai griausmingą. Rėkdavai valandų valandas ir niekas, be moters krūties, negalėdavo tavęs nutildyti.

— Taip yra net ir dabar.

Šį kartą princas Oberinas nusijuokė.

— Mudviejų skoniai panašūs. Kartą lordas Gargeilenas man prasitarė norįs mirti su kalaviju rankoje, o aš jam atsakiau, kad mieliausiai mirčiau spausdamas krūtį.

Tirionas nenoromis šyptelėjo.

— Kažką užsiminei apie mano seserį…

— Sersėja pažadėjo Elijai, kad mums tave parodys. Dieną prieš mums išplaukiant, kai mano motina ir tavo tėvas nuo visų užsidarė, ji ir Džeimis nusivedė mus į naujagimio kambarį. Tavo žindyvė mėgino mus išguiti, bet tavo sesuo nesileido stumdoma. „Jis mano, — pareiškė ji, — o tu — tik melžiama karvė ir man neaiškink, ką turiu daryti. Tylėk, o jei ne, paprašysiu tėvo, kad nupjautų tau liežuvį. Karvei nereikia liežuvio, tik tešmens.“

— Jos malonybė jau vaikystėje mokėjo žavėti žmones, — pasakė Tirionas pralinksmintas minties apie tai, kad sesuo pareiškė, girdi, jis esąs jos. Dievai mato, nuo to laiko ji tikrai neskubėjo patvirtinti, kad jai priklausau.

— Sersėja net išvystė tave, kad galėtume geriau apžiūrėti, — kalbėjo Dorno princas. — Viena tavo akis tikrai buvo bloga, o ant viršugalvio buvo tamsių plaukelių. Gal tavo galva ir buvo didesnė nei kitų kūdikių, bet… neturėjai nei uodegos, nei barzdos, nei ilgų dantų, nei nagų, o tarp kojų irgi nieko, tik mažytį rožinį pimpaliuką. Nors žmonės šnabždėjosi vos ne apie stebuklą, lordo Taivino pražūtis pasirodė esanti ne kas kita, o šlykštus rausvas kūdikis trumpomis kojytėmis. Elija net pacaksėjo liežuviu, kaip jaunos mergaitės caksi matydamos naujagimį — neabejoju, kad tą garsą girdėjai. Taip pat jos caksi matydamos mielus kačiukus arba žaismingus šunyčius. Manau, kad ir koks šlykštus buvai, ji norėjo tave prižiūrėti. Kai pasakiau, jog kaip pabaisa tu visiškai nevykęs, tavo sesuo tarė: „Jis nužudė mano motiną“, — ir taip stipriai suktelėjo tavo pimpaliuką, kad pamaniau, jog nuraus. Ėmei klykti, bet tik kai Džeimis sudraudė: „Palik jį ramybėje, tu jį kankini“, — Sersėja nuo tavęs atstojo. „Tai visai nesvarbu, — paaiškino mums ji. — Visi sako, kad greičiausiai jis mirs. Jau ir taip per ilgai gyvena.“

Jiems virš galvų skaisčiai švietė saulė ir diena, kaip rudenį, buvo maloniai šilta, bet visa tai girdint Tirioną Lanisterį krėtė šiurpas. Mieloji mano sesuo. Jis pasikrapštė savo nosies šašą ir leido dorniečiui savo kailiu pajusti „blogos akies“ žvilgsnį. Bet kodėl jis tai pasakoja? Meta iššūkį ar paprasčiausiai suka pimpalą kaip Sersėja, kad išgirstų mane rėkiant?

— Būtinai papasakok šią istoriją ir mano tėvui. Šiuo pasakojimu jis bus sužavėtas kaip ir aš. Ypač jam patiks išgirsti apie mano uodegą. Uodegą aš turėjau, bet tėvas ją nukirto.

Princas Oberinas nusijuokė.

— Nuo tos dienos, kai matėmės pastarąjį sykį, tapai šmaikštesnis.

— Taip, bet norėjau tapti ir truputį aukštesnis.

— Jei jau kalbame apie linksmybes… Iš lordo Baklerio valdytojo girdėjau keistą žinią. Jis sakė, jog apmokestinai asmenines moterų paslaugas.

— Tai — kekšių mokestis, — vėl staiga suirzęs paaiškino Tirionas. Ir tai buvo mano prakeikto tėvo mintis. — Tik po grašį už kiekvieną… na… kartą. Karaliaus rankai atrodė, kad tai mieste sustiprins dorovę. — Be to, padės padengti Džofrio vestuvių išlaidas. Nereikia nė sakyti, kad visi priekaištai dėl šio mokesčio teko iždininkui, Tirionui. Bronas pasakojo, kad gatvėse šis mokestis vadinamas „nykštuko grašiu“. Jei samdiniai kalbėjo tiesą, viešnamiuose ir vyno landynėse buvo šaukiama: „Nagi, išskėsk kojas dėl Pusžmogio!“

— Pasirūpinsiu, kad mano kapšas būtų pilnas grašių. Mokesčius privalu mokėti net princui.

— Kam tau eiti pas kekšes? — Tirionas žvilgtelėjo atgal, kur tarp kitų moterų jojo Elarija Send. — Argi keliaudamas pavargai nuo meilužės?

— Jokiu būdu. Per daug dalykų mudu sieja. — Princas Oberinas gūžtelėjo. — Bet dar niekada nebuvome sugulę su šviesiaplauke gražuole, ir Elarijai smalsu. Ar pažįsti kokią nors šviesiaplaukę?

— Aš vedęs vyras. — Nors su žmona dar nesimylėjęs… — Pas kekšes jau nevaikštau. — Nebent užsimanau pamatyti, kaip jas pakars.

Oberinas staiga pakeitė temą.

— Sklinda kalbos, kad karaliaus vestuvių puotoje bus patiekti septyniasdešimt septyni valgiai. Ar tai tiesa?

— Išalkai, mano prince?

— Jau seniai alkstu. Bet ne maisto. Prašau man pasakyti, kada bus patiektas teisingumas?

— Teisingumas… — Taip, štai ko jis čia atkeliavo, iš karto turėjau susiprasti. — Ar vaikystėje judu su seseria buvote artimi?

— Vaikystėje mudu su Elija buvome neišskiriami, panašiai kaip tavo brolis ir sesuo.

Dievai, tikiuosi, kad ne…

— Per tuos karus ir vestuves pastaruoju metu buvome labai užsiėmę, prince Oberinai. Bijau, kad niekas dar neturėjo laiko prisiminti šešiolikos metų senumo žmogžudysčių, kad ir kokios siaubingos jos būtų buvusios. Bet, žinoma, kai tik galėsime, turėtume tai padaryti. Dorno pagalba atkuriant karaliaus taiką tik paspartintų mano lordo tėvo tyrimo pradžią…

— Neūžauga, — staiga ne taip draugiškai tarė Raudonoji Angis, — neversk manęs klausytis Lanisterių melo. Gal laikote mus avimis ar kvailiais? Mano brolis nėra kraujo trokštantis žmogus, bet tuos šešiolika metų jis laiko veltui neleido. Jonas Arinas į Saulės Ietį atkeliavo po pirmųjų Roberto karaliavimo metų ir gali neabejoti, kad buvo skrupulingai ištardytas. Ir jis, ir šimtas kitų vyrų. Atvykau čia ne pasižiūrėti juokdarių spektaklio, pavadinto „Tyrimas“. Atjojau tikėdamasis sulaukti teisingumo Elijai ir jos vaikams, ir tas teisingumas bus įvykdytas. Pradedant tuo stuobriu Gregoriu Kligeinu, bet, manau, toli gražu juo nebaigiant. Prieš mirdamas, Jojanti Baisenybė pasakys man, kieno įsakymus vykdė. Prašyčiau perduoti šią žinią savo lordui tėvui. — Jis nusišypsojo. — Vienas senas septonas kartą pasakė, kad aš esu gyvas dievų gerumo įrodymas. Žinai kodėl, Kipše?

— Ne, — sunerimęs atsakė Tirionas.

— Mat jei dievai būtų žiaurūs, aš būčiau buvęs motinos pirmagimis, o Doranas — trečiasis sūnus. Matai, aš trokštu kraujo. Ir šį kartą turėsite reikalų su manimi, o ne su kantriu, išmintingu ir podagros kankinamu mano broliu.

Tirionas matė už pusės mylios saulės nutviekstą Juodųjų Vandenų žemupį ir už jo dunksančias Karaliaus Uosto sienas, bokštus ir kalvas. Jis žvilgtelėjo per petį į tviskančią svečių koloną, paskui juodu traukiančią Karališkuoju keliu.

— Kalbi kaip vyras, už nugaros turintis didžiulę kariuomenę, — pasakė Tirionas, — bet čia tik trys šimtai vyrų. Ar matai tą miestą, į šiaurę nuo upės?

— Tą mėšlo krūvą, kurią vadinate Karaliaus Uostu?

— Tą patį.

— Ne tik matau, bet, rodos, jau ir užuodžiu.

— Gerai įsimink tą kvapą, milorde. Trauk jį giliai į plaučius. Įsitikinsi, kad pusė milijono žmonių dvokia bjauriau nei trys šimtai. Užuodi auksinius apsiaustus? Čia jų beveik penki tūkstančiai. Mano tėvui prisiekusių karių bus dar maždaug dvidešimt tūkstančių. Be to, dar yra rožių. Rožės taip maloniai kvepia, ar ne? Ypač jei jų tiek daug. Penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt tūkstančių rožių, įsikūrusių stovyklas mieste arba jo prieigose. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek jų čia liko, bet dar ir dabar jų daugiau, nei galėčiau suskaičiuoti.

Martelis gūžtelėjo.

— Senajame Dorne, prieš mums susisaistant vedybiniais ryšiais su Deironu, būdavo sakoma, kad visos gėlės nulenkia galvas prieš saulę. Jei rožės mėgins man trukdyti, su malonumu jas sutrypsiu.

— Kaip sutrypei Vilą Tairelį?

Bet dornietis nesureagavo taip, kaip Tirionas tikėjosi.

— Prieš kelis mėnesius gavau Vilo laišką. Mes abu domimės gerais arkliais. Jis niekada negriežė ant manęs danties dėl to, kas nutiko per turnyrą. Sąžiningai smūgiavau ietimi į jo krūtinės šarvą, bet, kai nukrito nuo žirgo, jo pėda įstrigo balnakilpėje, o žirgas užvirto ant jo. Paskui nusiunčiau pas jį meisterį, bet šis nieko daugiau negalėjo padaryti, tik išgelbėjo vaikinui koją. Kelio pagydyti nebuvo įmanoma. Jei apskritai ką nors buvo galima kaltinti, tai tik jo kvailį tėvą. Vilas Tairelis buvo žalias kaip ir jo apsiaustas ir jam nederėjo dalyvauti tokiame turnyre. Nutukusi Gėlė per jauną stūmė jį į riterių turnyrus, kaip ir kitus du savo sūnus. Vilas norėjo tapti antruoju Leo Longtornu, o tapo luošiu.

— Kai kas sako, kad seras Loras geresnis karys ir už Leo Longtorną, — tarė Tirionas.

— Ta Renlio rožytė? Abejoju.

— Abejok, kiek nori, — gūžtelėjo Tirionas, — bet seras Loras įveikė daug gerų riterių, tarp jų — ir mano brolį Džeimį.

— Sakydamas „įveikė“, turi omenyje, kad išvertė iš balno riterių turnyre. Jei nori mane įbauginti, geriau papasakok, ką jis nukovė mūšyje.

— Pirmiausia, serą Robarą Roisą ir serą Emoną Kajų. Be to, žmonės šneka, kad Juodųjų Vandenų mūšyje jis parodė didvyrišką drąsą kaudamasis šalia lordo Renlio šmėklos.

— Vadinasi, žmonės, matę jo narsą ir žygdarbius, regėjo ir šmėklą, ar ne? — nusijuokė dornietis.

Tirionas pervėrė jį įdėmiu žvilgsniu.

— Čataja iš Šilko gatvės turi kelias merginas, kurių tau reikia. Densės plaukai medaus spalvos, Marėjos — blyškiai gelsvi kaip baltasis auksas. Patarčiau vieną arba kitą merginą visuomet turėti po ranka, milorde.

— Visuomet? — Princas Oberinas kilstelėjo siaurą juodą antakį. — Kodėl, mano gerasis Kipše?

— Sakei, nori mirti uždėjęs ranką ant krūties…

Ir Tirionas, paleidęs žirgą risčia, nujojo į priekį, prie pietinio Juodųjų Vandenų kranto, kur jų laukė baržos-keltai. Ilgiau kęsti dornietiškų sąmojų jis negalėjo. Vis dėlto tėvui reikėjo atsiųsti Džofrį. Jis būtų galėjęs princo Oberino paklausti, ar šis žino, kuo dornietis skiriasi nuo karvės blyno? Tirionas nejučia plačiai nusišypsojo. Ir pagalvojo, kad reikės pasistengti būti šalia, kai Raudonoji Angis bus pristatytas karaliui.