Kardų audra

Semvelis

Palėpėje moteris garsiai šaukdama gimdė, o apačioje, prie ugnies, gulėjo mirštantis vyras. Semvelis Tarlis nebūtų galėjęs pasakyti, kuris iš jų labiau jį baugino.

Jie užklojo vargšą Baneną krūva kailių ir įmetė į laužą daugiau malkų, bet jis vis tiek kartojo: „Man šalta. Maldauju… Man šalta…“ Semas stengėsi jį pamaitinti svogūnų sriuba, bet jis negalėjo nuryti. Kiekvienas pasemtas nuoviro šaukštas varvėjo jam per lūpas ir tekėjo smakru.

— Tas jau miręs. — Krasteris abejingai dėbtelėjo į mirštantį vyrą ir atsikando dešros. — Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, kad padarytum jam didesnę paslaugą, jei, užuot kaišiojęs į burną šaukštą, suvarytum peilį į krūtinę.

— Nepamenu, kad būtume klausę. — Milžinas nebuvo nė penkių pėdų ūgio, tikras jo vardas buvo Bedvikas, bet drąsos jam tikrai nestigo. — Žudike, ar prašei Krasterio patarimo?

Išgirdęs šį vardą, Semas susigūžė, bet papurtė galvą. Pasėmęs dar vieną nuoviro šaukštą, pamėgino įkišti jį ligoniui tarp lūpų.

— Maisto ir ugnies, — pridūrė Milžinas, — daugiau nieko tavęs neprašėme. O tu maisto mums šykšti.

— Džiaukis, kad bent malkų negailiu. — Krasteris buvo stambus vyras, o kadangi ir dieną, ir naktį vilkėjo nudriskusius dvokiančius avikailius, atrodė dar stambesnis. Jo nosis buvo plati, suplota, burna gerokai kreiva, be to, jam trūko vienos ausies. Ir nors susitaršę jo plaukai ir susivėlusi barzda jau šviesėjo ir palengva žilo, rankos atrodė raumeningos ir galinčios ne juokais suimti. — Sušėriau jums viską, ką galėjau, bet jūs, varnai, amžinai alkani. Aš dievotas žmogus, kitaip jau būčiau jus išvijęs. Manai, man reikia tokių kaip jis, mirštančių ant mano menės grindų? Manai, man reikia visų jūsų burnų, vyruti? — Tyržmogis nusispjovė. — Varnai. Argi juodas paukštis į žmogaus namus atneša gerą naujieną? Niekada. Niekada.

Pro Baneno burnos kamputį vėl nubėgo šlakelis nuoviro. Semas nuvalė jį savo rankove. Žvalgas buvo atmerkęs akis, bet nieko nematė.

— Man šalta, — labai tyliai pakartojo jis. Meisteris būtų žinojęs, kaip išgelbėti jam gyvybę, bet jie meisterio neturėjo. Prieš devynias dienas Kedžas Baltakis nupjovė Banenui suknežintą koją, — plūstelėjo tiek kraujo ir pūlių, kad Semui pasidarė bloga, — bet kojos buvo pašalinta per mažai ir tai padaryta per vėlai. — Man šalta, — vėl ištarė jis krustelėdamas pabalusias lūpas.

Menėje dvi dešimtys apdriskusių juodųjų brolių sėdėjo ant grindų arba ant grubiai tašytų suolų ir gėrė tą patį skystą svogūnų nuovirą, grauždami sudžiūvusios duonos kriaukšlius. Keli jų iš pirmo žvilgsnio atrodė sužeisti labiau už Baneną. Fornijus jau kelios dienos kliedėjo, o serui Bajamui iš peties sunkėsi gelsvi dvokiantys pūliai. Kai jie paliko Juodąją pilį, Rudasis Bernaras nešėsi kapšus, pilnus Myro ugnies žaizdoms prideginti, garstyčių tepalo, grūstų česnakų, bitkrėslių, aguonų ir visokių gydomųjų žolelių. Net saldžiamiegės, leisdavusios numirti nesikankinant. Bet Rudasis Bernaras žuvo Pirmųjų Žmonių Kumštyje, o paieškoti ir pasiimti meisterio Eimono vaistų niekas taip ir nesusiprotėjo. Vieną kitą vaistingą augalą pažinojo Heikas, bet ir jis buvo dingęs be žinios. Tad rūpintis sužeistaisiais teko likusiems gyviems tarnams, tačiau ir jie ne kažin ką galėjo padaryti. Broliai bent jau išsidžiovino drabužius ir prie ugnies sušilo. Bet jiems reikėtų daugiau maisto.

Visiems jiems reikėjo daugiau maisto. Jau kelios dienos vyrai nepatenkinti bambėjo. Karlas Medinkojis vis kartojo, kad Krasteris turi slaptą maisto podėlį, o netrukus, kai negirdėdavo lordas vadas, jam ėmė antrinti ir Gartas iš Senmiesčio. Semas svarstė, ar nevertėtų gražiai paprašyti daugiau maisto bent jau sužeistiesiems, bet nedrįso. Krasterio žvilgsnis buvo šaltas, nedraugiškas ir kaskart, kai tyržmogis Semą nužvelgdavo, jam imdavo niežtėti rankas, nevalingai gniauždavosi kumščiai. Ar jis žino, kad, kai paskutinį kartą čia buvome, aš šnekėjau su Džile? — svarstė jis. Ar ji jam pasakė, kad žadėjome ją pasiimti? Ar jis dėl to ją sumušė?

— Man šalta, — tarė Banenas. — Prašau… Man šalta…

Nors Krasterio menė buvo šilta ir prirūkusi, Semui ir pačiam buvo šalta. Ir pavargau, aš labai pavargau… Jam reikėjo pamiegoti, bet vos sudėdavo bluostą, susapnuodavo pūgą ir mirusius vyrus juodomis rankomis ir žydromis akimis, nerangiai kėblinančius link jo.

O palėpėje Džilė suklykė taip garsiai, kad tas riksmas aidu nusirito per visą ilgą belangę menę.

— Stumk! — išgirdo jis sakant vieną iš vyresniųjų Krasterio žmonų. — Stipriau. Stipriau. Jei tau taip lengviau — rėk.

Ir gimdyvė suriko — taip garsiai, kad Semas net susiraukė.

Krasteris pasuko galvą ir piktai dėbtelėjo.

— Tų riksmų man jau iki kaklo! — paleido gerklę jis. — Duok jai skudurą, tegul įsikanda, o jei ne, užlipsiu ir ji gaus pajusti mano sunkią ranką.

Semas suprato, kad jis taip ir padarys. Krasteris turėjo devyniolika žmonų, bet, kai paleisdavo į darbą rankas, nė viena nedrįsdavo kištis. Prieš dvi paras, naktį juodieji broliai irgi nesikišo, kai jis mušė vieną iš jaunesnių mergaičių. Suprantama, daug kas murmėjo. „Jis ją užmuš“, — tarė Gartas iš Grynvėjaus, o Karlas Medinkojis nusijuokė ir atitarė: „Jei jis tos mažutės nenori, tegul perleidžia man.“ Juodasis Bernaras tyliai, bet piktai nusikeikė, o Alanas iš Rosbio atsistojo ir išėjo iš menės, kad nereikėtų klausytis riksmų. „Jo namai, jo ir valdžia, — priminė jiems visiems žvalgas Ronelis Harklėjus. — Krasteris — Nakties sargybos bičiulis.“

Bičiulis… — pagalvojo Semas, klausydamasis prislopintų Džilės riksmų. Krasteris buvo žiaurus žmogus, valdė savo žmonas ir dukteris geležine ranka, bet jo pilis vis tiek buvo geidžiamas prieglobstis. „Sušalę varnai, — nusišaipė Krasteris, kai jie vos vilkdami kojas įėjo — tie nedaugelis, kurie atsilaikė prieš pūgą, vaiduoklių puolimą ir baisų šaltį. — Ir toli gražu nebe toks gausus būrys, koks traukė į šiaurę.“ Ir vis dėlto jis užleido jiems savo menę, davė stogą virš galvos, kad galėtų pasislėpti nuo sniego, leido užsikurti ugnį ir išsidžiovinti, o jo žmonos atnešė broliams po taurę karšto vyno pilvams sušildyti. „Prakeikti varnai“, — vadino juos Krasteris, ir vis dėlto maitino, nors ir ne taip dosniai, kaip būtų galėjęs.

Mes čia svečiai, priminė sau Semas. O Džilė priklauso jam. Ji Krasterio duktė ir žmona. Jo namai, jo ir valdžia.

Kai Semas pirmą kartą pamatė Krasterio pilį, Džilė atėjo pas jį maldaudama pagalbos ir Semas paskolino jai savo juodąjį apsiaustą, kad, eidama ieškoti Jono Snou, galėtų po juo paslėpti pūpsantį pilvą. Riterių pareiga ginti moteris ir vaikus. Vos keli iš juodųjų brolių buvo riteriai, ir vis dėlto… Aš esu skydas, saugantis žmonių karalystes. Moteris buvo moteris, nesvarbu, kad tyržmogė. Turime jai padėti. Privalome. Džilė nerimavo dėl savo kūdikio; baiminosi, kad gims berniukas. Mergaites Krasteris augino žinodamas, kad jos taps jo žmonomis, bet jo namuose nebuvo matyti nė vieno vyro arba berniuko. Džilė Jonui papasakojo, kad sūnus Krasteris aukoja dievams. Jei dievai geri, atsiųs jai dukrelę, meldėsi Semas.

O palėpėje gimdanti Džilė kaip įmanydama slopino riksmus.

— Gerai, — tarė moteris. — Dabar stumk dar kartą. Ak, jau matau jo galvytę…

Jos, niūriai pagalvojo Semas. Jos galvytę, jos…

— Šalta, — tyliai sudejavo Banenas. — Prašau… Man taip šalta…

Padėjęs dubenį ir šaukštą, Semas ant mirštančiojo užmetė dar vieną kailį, o į ugnį švystelėjo dar vieną pliauską. Džilė suspiegė lyg pjaunama ir ėmė garsiai šnopuoti. Krasteris suleido dantis į kietą juodą dešrą. Sakė, turįs dešros sau ir savo žmonoms, bet ne Nakties sargybos vyrams.

— Moterys… — ėmė skųstis jis. — O jau rėkia… Kartą turėjau riebią kiaulę, kuri vos kriuktelėjusi atsivedė aštuonis paršiukus. — Žiaumodamas dešrą, jis pasuko galvą ir prisimerkęs nužvelgė Semą. — Ta kiaulė buvo beveik tokia pat stora kaip tu, vaikine. Žudike. — Ir Krasteris nusijuokė.

Semo kantrybė trūko. Jis pasitraukė nuo ugniakuro nerangiai peržengdamas arba apeidamas vyrus, miegančius, sėdinčius ir mirštančius ant kietos plūktinės aslos. Nuo dūmų, šauksmų ir dejonių jam buvo silpna. Pasilenkęs jis pralindo pro duris atstojančias Krasterio menės elnenas ir išėjo į gryną popietės orą.

Diena buvo debesuota, bet išlindusį iš menės prieblandos šviesa jį apakino. Kai kurios netoliese augančių medžių šakos buvo apsunkusios nuo sniego, be to, sniego patalas dengė auksines ir rusvai rausvas kalvas, nors jau nebe taip storai kaip anksčiau. Pūga nurimo, ir dienos Krasterio pilyje buvo… na, gal ir ne šiltos, bet ir ne tokios kraupiai šaltos. Nuo varveklių, nutįsusių palei visą storą velėnos stogo kraštą, Semas girdėjo teškant vandens lašus. Jis giliai trūkčiodamas įkvėpė ir apsidairė.

Vakaruose Olas Berankis ir Timas Stounas triūsė aplink arklius — šėrė juos ir girdė.

Pavėjinėje pusėje kiti broliai pjovė gyvulius, per silpnus tęsti kelionę, ir dyrė jiems odą. Už žemės pylimų, kurie buvo vienintelė Krasterio pilies apsauga nuo visų aplinkiniame miške besislepiančių priešų, ėjo sargybą ietininkai ir lankininkai, be to, tenai kilo į viršų pilkšvai melsvi tuzino degančių laužų dūmai. Semas girdėjo tolimą miške poškančių kirvių aidą, — ten pasiųstas brolių būrys rūpinosi, kad malkų laužams pakaktų per naktį. Naktimis buvo sunkiausia. Kai sutemdavo. Ir imdavo šalti.

Apsistojusių Krasterio pilyje brolių nebepuolė nei numirėliai, nei Kiti. „Ir nepuls, — patikino juos Krasteris. — Dievobaimingam vyrui nėra reikalo taip labai bijoti. Kartą taip ir pasakiau Mensui Plėšikui, kai jis, išjojęs į žvalgybą, čia atklydo. Bet jis manęs neklausė, kaip ir jūs, varnai, su savo kalavijais ir prakeiktais laužais. Kai spustels baltas šaltis, jokie laužai nepadės. Tada tik dievai galės jus išgelbėti. Geriau susitaikykite su dievais.“

Ir Džilė šnekėjo apie baltą šaltį ir atskleidė, kokias aukas Krasteris aukoja savo dievams. Kai Semas tai išgirdo, norėjo nieko nelaukęs Krasterį nužudyti. Už Sienos negalioja jokie įstatymai, paskui priminė jis sau, o Krasteris — Nakties sargybos bičiulis.

Iš drėbtinės menės atsklido trūkčiojantis šauksmas. Semas grįžo pažiūrėti, kas ten nutiko. Jis žingsniavo per sniego tižę ir skystą purvą, kurį Paniurėlis Edas atkakliai vadino Krasterio mėšlu. Tačiau jis buvo tirštesnis už išmatas; tas purvas taip lipo Semui prie batų, kad jis vieno vos nepametė.

Už daržo ir tuščio avių žardžio gera dešimtis brolių laidė strėles į kaliausę, kurią buvo pasidarę iš šieno ir šiaudų. Lieknas šviesiaplaukis tarnas, kurį jie vadino Doneliu Meiliuoju, iš penkiasdešimties jardų įsegė strėlę beveik į patį taikinio centrą.

— Šauk taikliau, seni, — tarė jis.

— O kaipgi, šausiu.

Ulmeris, pakumpęs žilabarzdis senis vystančia oda ir liesomis rankomis bei kojomis, žengė prie šaudymo žymos ir iš strėlinės, kabančios prie juosmens, išsitraukė strėlę. Jaunystėje jis buvo bastūnas ir priklausė liūdnai pagarsėjusiai Karaliaus miško brolijai. Jis gyrėsi kartą strėle pervėręs karaliaus sargybos vyrui, vadinamam Baltuoju Buliumi, plaštaką, kad slapta galėtų pabučiuoti Dorno princesę. Tiesa, jis pavogė jos papuošalus ir skrynutę auksinių drakonų, bet išgėręs girdavosi tik tuo bučiniu.

Nepaprastai vikriai jis įstatė strėlę į templę, įtempė lanką ir iššovė. Jo strėlė įsmigo per porą centimetrų arčiau taikinio centro nei Donelio Hilo.

— Na, ar taiklu, vaikine? — traukdamasis nuo žymos paklausė jis.

— Taiklu, — niūriai burbtelėjo jaunuolis. — Tau padėjo šoninis vėjas. Kai šoviau aš, jis pūtė stipriau.

— Vadinasi, turėjai į tai atsižvelgti. Tavo akis taikli ir ranka nedreba, bet, kad taptum taikliausiu šauliu Karaliaus miške, to toli gražu negana. Kaip užkabinti templę ant lanko, mane išmokė pats Flečeris Dikas, o už jį geresnio šaulio dar niekada nėra buvę. Ar pasakojau tau apie senąjį Diką?

— Tik tris šimtus kartų.

Juodojoje pilyje jau visi buvo girdėję Ulmerio pasakojimus apie senais laikais buvusią didžiąją bastūnų gaują; apie Saimoną Toiną ir Besišypsantį Riterį, Osviną Ilgakaklį Triskart Pakartąjį, Vendą Baltauodegį, Flečerį Diką, Didpilvį Beną ir visus kitus. Ieškodamas, kur pabėgti, Donelis Meilusis apsidairė ir pamatė purve stypsantį Semą.

— Žudike! — šūktelėjo jis. — Ateik, parodysi mums, kaip nužudei Kitą. — Ir padavė jam ilgą kukmedžio lanką.

Semas nuraudo.

— Ne strėle jį nušoviau, o persmeigiau durklu iš drakonų stiklo…

Jis žinojo, kas bus, jei paims į rankas lanką. Nepataikys į kaliausę, ir strėlė, perlėkusi per žemių pylimą, pradings medžių šakose. O tada visi ims juoktis.

— Nesvarbu, — pasakė Alanas iš Rosbio, taip pat neprastas šaulys. — Mes vis tiek norime pažiūrėti, kaip Žudikas šaudo iš lanko. Ar ne, vaikinai?

Semas nedrįso pažvelgti jiems į akis; tos pašaipios šypsenos, bjaurūs juokeliai, panieka jų akyse… Jis nusisuko ketindamas grįžti, iš kur atėjo, bet dešinė koja įsmuko giliai į purvą, o kai pamėgino ją ištraukti, išsinėrė iš bato. Semui teko atsiklaupti ir išsitraukti batą, o jam ausyse skambėjo garsus juokas. Nors avėjo kelias poras kojinių, kol pagaliau galėjo sprukti, nuo šlapio sniego permirko iki kojų pirštų. Aš niekam tikęs, tarė jis sau. Tėvas buvo teisus. Neturiu teisės gyventi, kai žuvo tiek daug narsių vyrų.

Į pietus nuo pilies vartų Grenas kurstė laužą ir, išsirengęs iki juosmens, kapojo malkas. Nuo darbo jo veidas buvo įraudęs, o nugara sruvo prakaitas. Bet atpūškavus Semui, Grenas jam plačiai nusišypsojo.

— Kiti nuavė tau batą, Žudike?

Ir jis tyčiojasi…

— Įklimpau į purvą. Ir nevadink manęs taip.

— Kodėl ne? — nuoširdžiai suglumęs paklausė Grenas. — Tai geras vardas, be to, gavai jį pelnytai.

Pipas vis traukdavo Greną per dantį, girdi, šis bukas kaip pilies siena, tad Semas nutarė kantriai jam viską paaiškinti.

— Tai tik dar vienas būdas vadinti mane bailiu, — audamasis purviną batą pasakė jis. — Jie iš manęs tyčiojasi panašiai kaip iš Bedviko, kai vadina jį Milžinu.

— Bet jis ne milžinas, — nepasidavė Grenas, — o Polas irgi niekad nebuvo mažas. Na, nebent kūdikystėje, kai čiulpė motinos krūtį, bet paskui tai ne. O tu tikrai nužudei Kitą, tad tai — ne tas pats.

— Aš tik… Aš niekada… Aš bijojau!

— Ne labiau už mane. Tik Pipas sako, kad aš per kvailas bijoti. O iš tiesų išsigąstu kaip ir visi. — Grenas pasilenkė paimti pliauskos ir įmetė ją į laužą. — Kadaise bijodavau Jono, kai tekdavo su juo kautis. Jis toks mitrus, be to, kovodavo taip, tarsi tikrai būtų norėjęs mane nugalabyti. — Žalia drėgna pliauska lauže smilko, kol pagaliau įsidegė. — Tik niekada niekam to nesakiau. Kartais man atrodo, kad visi tik apsimeta nebijantys, o iš tiesų nė vienas iš mūsų nėra bebaimis. Gal apsimetęs narsuoliu tokiu ir tampi, nežinau. Tegul vadina tave Žudiku, kas tau rūpi?

— Bet tau niekada nepatiko, kai seras Aliseris vadino tave Tauru.

— Jis sakydavo, kad aš stambus ir kvailas. — Grenas pasikasė barzdą. — Bet jei Pipas norėtų vadinti mane Tauru, galėtų taip ir daryti. Arba tu, arba Jonas. Tauras — didelis ir galingas gyvūnas, tad ne taip jau ir blogai, kad esu stambus ir dar stambėju. Argi tau nepatiktų būti Žudiku, o ne seru Kiauliuku?

— Kodėl negaliu būti tiesiog Semvelis Tarlis? — Semas klestelėjo ant drėgnos trinkos, kurią Grenas ketino perskelti. — Jį nužudė drakonų stiklas. Ne aš, o drakonų stiklas.

Semas jiems taip ir sakė. Visiems. Jis žinojo, kad kai kurie iš brolių juo netiki. Dirkas parodė Semui savo durklą ir tarė: „Mano geležinis, argi galėčiau ką nors nuveikti su stikliniu?“ Juodasis Bernaras ir visi trys Gartai neslėpė, kad Semo papasakota istorija abejoja, o Rolėjus Sistertonas tiesiai pareiškė: „Greičiausiai subadei šlamančius krūmus, kuriuose, kaip vėliau pasirodė, tuštinosi Mažasis Polas, tad paskui nieko kito neliko, tik meluoti.“

Bet Daivenas ir Paniurėlis Edas klausėsi labai atidžiai ir liepė Semui bei Grenui viską papasakoti lordui vadui. Mormontas pasakojimo išklausė suraukęs kaktą, uždavė kelis dalykiškus klausimus, tačiau buvo pernelyg išmintingas žmogus, kad lengva ranka atmestų tokią galimybę. Jis paprašė Semo atiduoti visą kelionmaišyje turimą drakonų stiklą, nors jis ne kažin kiek to gero turėjo. Kai tik Semas prisimindavo slėptuvę, kurią po Pirmųjų Žmonių Kumščiu aptiko Jonas, jam akyse susitvenkdavo ašaros. Ten buvo durklų geležčių, iečių antgalių, taip pat mažiausiai du, o gal ir trys šimtai strėlių antgalių. Jonas padarė po durklą sau, Semui ir lordui vadui Mormontui, be to, Semui dar davė ieties antgalį, seną aptrupėjusį ragą ir kelis strėlių antgalius. Grenas irgi pasiėmė saują strėlių antgalių, bet tik tiek.

Tad dabar jie turėjo tik Mormonto durklą ir dar vieną, — tą, kurį Semas atidavė Grenui, be to, devyniolika strėlių ir ilgą kietmedžio ietį su juodu drakonų stiklo antgaliu. Sargybiniai keisdamiesi perleisdavo tą ietį vieni kitiems, o strėles Mormontas padalijo geriausiems savo šauliams. Bilas Bambeklis, Gartas Pilkaplunksnis, Ronelis Harklėjus, Donelis Hilas Meilusis ir Alanas iš Rosbio kiekvienas gavo po tris, o Ulmeris net keturias. Ir vis dėlto, net jei visas būtų paleidę taikliai, vis tiek netrukus būtų gavę šaudyti paprastomis strėlėmis, kaip ir visi kiti. Kumštyje jie paleido šimtus liepsnojančių strėlių, bet numirėlių tai nesustabdė.

Tų strėlių nepakaks, dingtelėjo Semui. Nuožulnūs Krasterio pilies žemių pylimai ir tirpstantis sniegas vargu ar galėjo bent pristabdyti numirėlius, juolab kad jie įveikė gerokai statesnius Kumščio šlaitus ir apspito gynybinę sieną. Ir dabar čia buvo ne trys šimtai tvarkingomis gretomis išsirikiavusių ir numirėlius pasitikti pasiruošusių brolių, o tik keturiasdešimt vienas apiplyšęs ir likęs gyvas vyras, negana to, devyni iš jų buvo sunkiai sužeisti ir kautis negalėjo. Ištrūkę iš pūgos nagų, Krasterio pilį pasiekė keturiasdešimt keturi iš daugiau kaip šešių dešimčių, pasitraukusių iš Kumščio, bet trys jau mirė nuo žaizdų, o Banenas netrukus turėjo tapti ketvirtuoju.

— Manai, vaiduokliai pasitraukė? — paklausė Semas Greno. — Kodėl jie neateina mūsų pribaigti?

— Jie pasirodo tik tuomet, kai šalta.

— Tiesa, — linktelėjo Semas, — bet ar šaltis prišaukia numirėlius, ar numirėliai prišaukia šaltį?

— O koks skirtumas? — Greno kirvis smigo žemyn ir iš po jo pažiro skiedros. — Svarbiausia, kad šaltis ir numirėliai užplūsta kartu. Beje, dabar, kai jie žino, kad drakonų stiklas jiems mirtinai pavojingas, galbūt apskritai čia nepasirodys? Gal dabar jie mūsų bijo?!

Semas labai norėjo tuo tikėti, bet jam atrodė, kad, kai esi miręs, nei baimė, nei kančia, nei meilė, nei pareiga jau nieko nereiškia. Jis apglėbė rankomis kelius ir pajuto, kad po keliais vilnos, odos ir kailių sluoksniais jį pila prakaitas. Tiesa, drakonų stiklo durklas miške ištirpino tą balsvą padarą, bet… Grenas kalbėjo taip, tarsi jis galėtų pražudyti ir numirėlį. Mes to nežinome, pagalvojo Semas. Tiesą sakant, mes nieko nežinome. Gaila, kad su mumis nėra Jono. Jis mėgo Greną, bet su juo negalėjo taip nuoširdžiai pasikalbėti. Žinau, kad Jonas nevadintų manęs Žudiku. Ir aš galėčiau su juo pasišnekėti apie Džilės kūdikį. Bet Jonas išjojo su Korinu Pusrankiu ir nuo to laiko niekas nieko apie jį negirdėjo. Jis irgi turi drakonų stiklo durklą, tik ar susiprotės juo pasinaudoti? O gal Jonas tyso negyvas ir sušalęs kokiame nors siaurame tarpeklyje arba… dar blogiau… numiręs vaikštinėja?

Jis negalėjo suvokti, kodėl dievai norėtų atimti Joną Snou ir Baneną, o gyvą palikti jį, bailį ir nevėkšlą. Tai jis turėjo žūti Kumštyje, nes tris kartus prišlapino kelnes ir pametė kalaviją. Jis ir būtų miręs miške, jei Mažasis Polas nebūtų atėjęs, paėmęs jo ant rankų ir nešęs. Kaip norėčiau, kad visa tai būtų tik sapnas. Tada bent jau galėčiau pabusti. Kaip būtų puiku vėl atsibusti Pirmųjų Žmonių Kumštyje su visais sveikais ir gyvais broliais, net su Jonu ir Vaiduokliu. O dar geriau būtų pabusti Juodojoje pilyje, už Sienos, nueiti į pažįstamą kambarį ir gauti dubenėlį Tripirščio Hobo virtos kvietinės putros su viduryje tirpstančiu dideliu šaukštu sviesto ir šlakeliu medaus šalia. Vien pagalvojus apie tai tuščias jo pilvas garsiai suurzgė.

Sniegas.

Išgirdęs šį žodį, Semas pakėlė akis. Juodais sparnais plakdamas orą, virš laužo ratus suko lordo vado Mormonto varnas.

Sniegas, krankė paukštis, sniegas.

Kur atskrisdavo varnas, netrukus pasirodydavo ir Mormontas. Lordas vadas išniro iš už medžių raitas ant savo ristūno, o jam iš abiejų pusių jojo senasis Daivenas ir Ronelis Harklėjus, augęs ir auklėtas Torino Smolvudo pilyje. Prie vartų budintys ietininkai pareikalavo slaptažodžio ir Senasis Lokys nepatenkintas burbtelėjo:

— Po perkūnais, kaip jums atrodo, kas čia galėtų joti? Gal Kiti išdūrė jums akis?

Jis prajojo pro vartų stulpus, — ant vieno buvo pamauta avino, ant kito — lokio kaukolė, — tada sustabdė arklį, kilstelėjo ranką ir sušvilpė. Jo pašauktas atplasnojo varnas.

— Milorde, — Semas išgirdo sakant Ronelį Harklėjų, — turime tik dvidešimt du arklius ir abejoju, ar bent pusė iš jų pasieks Sieną.

— Žinau, — sududeno Mormontas. — Vis tiek turime joti. Krasteris aiškiai leido tai suprasti. — Jis pažvelgė į vakarus, kur debesų klodas užstojo saulę. — Dievai leido mums atsikvėpti, tik ar ilgai? — Švystelėjęs varną į orą, Mormontas vikriai nulipo nuo žirgo. Tada pamatė Semą ir riktelėjo: — Tarli!

— Man sakai? — Semas nerangiai atsistojo.

Man sakai? — varnas nutūpė seniui ant galvos. Man sakai?

— Ar tave vadina Tarliu? Gal kur nors šalia turi brolį? Taip, tau sakau. Užčiaupk burną ir eime su manim.

— Su tavim?.. — gailiai cyptelėjo Semas.

Lordas vadas Mormontas pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu.

— Esi Nakties sargybos vyras. Pamėgink laikytis ir neprileisti kelnių kaskart, kai į tave pažvelgiu. Sakiau, eime. — Jo, žengiančio per purvą, batai šliuksėjo ir Semui teko pasiskubinti, kad neatsiliktų. — Vis galvojau apie tą tavo drakonų stiklą…

— Jis ne mano, — tarė Semas.

— Gerai, tada — apie Jono Snou drakonų stiklą. Jei drakonų stiklo durklai yra kaip tik tai, ko mums reikia, kodėl turime juos tik du? Tokį durklą turi gauti kiekvienas vyras, kuris prisiekia ant Sienos.

— Mes nežinojome…

— Nežinojome! O vis dėlto kadaise žinojome. Nakties sargybos vyrai pamiršo tikrąjį savo tikslą, Tarli. Niekas nestato septynių šimtų pėdų aukščio sienos tik tam, kad kailiais apsitaisę laukiniai nevogtų moterų. Siena buvo pastatyta, kad saugotų žmonių karalystes, o ne kad sulaikytų kitus žmones, nes, kai gerai pagalvoji, tenka pripažinti, kad tyržmogiai irgi žmonės. Per daug metų praėjo, Tarli, per daug šimtų ir tūkstančių metų. Pamiršome, kas yra tikrieji mūsų priešai. Dabar tie priešai grįžo, o mes nežinome, kaip su jais kovoti. Ar drakonų stiklą išliejo drakonai, kaip kalba prasčiokai?

— Me… meisteriai taip nemano, — šiaip taip išlemeno Semas. — Meisteriai sako, kad tas stiklas atsirado požeminėje ugnyje. Tą stiklą jie vadina obsidianu.

Mormontas prunkštelėjo.

— Meisteriai gali vadinti jį ir citrininiu pyragu, man vis tiek. Jei, kaip tu sakai, jis žudo Kitus, noriu turėti jo kuo daugiau.

Semas užsikirto, o paskui tarė:

— Pirmųjų Žmonių Kumštyje Jonas drakonų stiklo rado daugiau. Šimtus strėlių ir iečių antgalių…

— Jau sakei. Bet dabar mums iš to jokios naudos. Kad pasiektume Pirmųjų Žmonių Kumštį, mums reikia ginklų, kuriais galėtume apsirūpinti tik pasiekę tą prakeiktą vietą. Be to, dar turime kautis ir su tyržmogiais. Turime rasti drakonų stiklo kur nors kitur.

Pastaruoju metu tiek visko nutiko, kad tyržmogius Semas buvo visai pamiršęs.

— Drakonų stiklo durklais naudojosi miškavaikiai, — tarė jis. — Jie žinojo, kur rasti obsidiano.

— Visi miškavaikiai žuvę, — numojo ranka Mormontas. — Pusę jų Pirmųjų Žmonių vyrai išžudė bronziniais ašmenimis, o andalai baigė žudyti geležiniais. Kodėl durklas stikliniais ašmenimis turėtų…

Senasis Lokys staiga nutilo, mat praskleidęs duris atstojusias elnenas į lauką išėjo Krasteris. Tyržmogis plačiai nusišypsojo, parodydamas nurudusius ir gendančius dantis.

— Man gimė sūnus.

Sūnus, karktelėjo Mormonto varnas, sūnus, sūnus, sūnus.

Lordo vado veidas liko suakmenėjęs nelyginant uola.

— Džiaugiuosi…

— Šit kaip? O aš džiaugsiuos, kai išsinešdinsite. Manau, jau pats laikas.

— Kai tik sužeistieji sustiprės…

— Kiek galėjo, jie jau sustiprėjo, senas varne, ir mes abu tai žinome. Kurie mirs, pats žinai, tad perrėžk jiems gerkles, ir viskas. Arba, jei nedrįsti, palik juos čia, aš pats jais pasirūpinsiu.

Lordas vadas Mormontas pyktelėjo.

— Torinas Smolvudas sakė, kad esi Nakties sargybos bičiulis…

— O kaipgi, esu, — linktelėjo Krasteris. — Daviau jums tiek, kiek galėjau, bet ateina žiema, o dabar mergina pakišo man dar vieną rėkiančią burną, kurią reikės maitinti.

— Galėtume jį pasiimti, — kažkas tyliai tarstelėjo.

Krasteris pasuko galvą. Prisimerkė. Ir apspjovė Semui batą.

— Ką pasakei, Žudike?

Semas žioptelėjo ir vėl užsičiaupė.

— Aš… aš… tik maniau… jei tu jo nenori… kad nereikėtų maitinti dar vienos burnos… artėjant žiemai… mes… mes galime jį pasiimti ir…

— Mano sūnų. Mano kraują. Manai, kad atiduosiu jį jums, varnams?

— Tik pamaniau…

Tu neturi sūnų, tu juos pražudai, Džilė sakė, kad palieki juos miške, štai kodėl tavo namuose vien žmonos ir dukterys, kurios užaugusios tampa žmonomis.

— Patylėk, Semai, — tarė lordas vadas Mormontas. — Gana prišnekėjai. Per daug. Eik į vidų.

— Mi-milorde…

— Į vidų!

Išraudęs kaip vėžys, Semas praskleidė elnenas ir grįžo į menę, kurioje tvyrojo prieblanda. Mormontas atsekė jam iš paskos.

— Gal visai kvailas? — viduje piktai užsipuolė jį senis. — Net jei Krasteris atiduotų mums kūdikį, kol pasiektume Sieną, jis būtų miręs. Naujagimis ant rankų mums dabar reikalingas tiek pat, kiek ir sniegas. O gal savo krūtyse turi pieno jam žindyti? Ar ketinai kartu pasiimti ir jo motiną?

— Ji nori keliauti kartu, — pasakė Semas, — ji manęs maldavo…

Mormontas kilstelėjo ranką.

— Daugiau to nesiklausysiu, Tarli. Tau daug kartų buvo sakyta laikytis atokiau nuo Krasterio žmonų.

— Ji — Krasterio dukra, — gailiai tarstelėjo Semas.

— Eik ir rūpinkis Banenu. Tuoj pat. Kol dar visiškai manęs neįsiutinai.

— Klausau, milorde. — Ir Semas tirtėdamas nuėjo.

Bet priėjęs prie ugniakuro pamatė, kad Milžinas kailiniu apsiaustu dengia Baneno galvą.

— Jis sakė, kad jam šalta, — paaiškino mažylis. — Tikiuosi, iškeliavo ten, kur šilta.

— Jo žaizda… — tarstelėjo Semas.

— Kuo čia dėta žaizda? — Dirkas bakstelėjo lavoną bato nosimi. — Jo pėda buvo sužalota. Savo kaime pažinojau vyrą, kuris pėdą prarado. Bet sulaukė keturiasdešimt devynerių.

— Tas šaltis, — pasakė Semas. — Jis niekaip negalėjo sušilti.

— Jis taip ir negavo pavalgyti, — paprieštaravo Dirkas. — Negavo padoraus maisto. Tas benkartas Krasteris jį badu numarino.

Semas neramiai apsižvalgė, bet Krasteris į menę negrįžo. Jei būtų grįžęs, reikalai tikriausiai būtų pakrypę į bloga. Tyržmogis pavainikių negalėjo pakęsti, nors žvalgai tvirtino, kad jis pats žemos kilmės, kad jo motina tyržmogė, o tėvas — seniai miręs varnas.

— Krasteris turi maitinti saviškius, — tarė Milžinas. — Visas savo moteris. Jis davė mums tiek, kiek galėjo.

— Turbūt pats savo žodžiais netiki? Kai išvyksime, jis atkimš statinaitę midaus ir sės puotauti užkąsdamas kumpiu ir medumi. Ir juoksis iš mūsų, klampojančių per sniegą ir mirštančių iš bado. Krasteris — prakeiktas tyržmogis, štai kas jis. Nė vienas iš jų nėra Nakties sargybos bičiulis. — Jis vėl paspyrė Baneno lavoną. — Jei netiki manimi, paklausk jo.

Saulei leidžiantis jie sudegino žvalgo lavoną ant laužo, kurį anksčiau kurstė Grenas. Timas Stounas ir Gartas iš Senmiesčio išnešė nuogą kūną ir, dukart pasiūbavę, įmetė į liepsnas. Likę gyvi broliai išsidalijo jo drabužius, ginklus, šarvus ir viską, ką velionis turėjo. Juodojoje pilyje Nakties sargybos kariai savo mirusius laidodavo su visomis priklausančiomis iškilmėmis. Tačiau dabar jie buvo ne Juodojoje pilyje. Be to, kaulai neatgyja ir negrįžta numirėlių pavidalu.

— Jį vadino Banenu, — kai lavoną pasiglemžė liepsnos, tarė lordas vadas Mormontas. — Jis buvo narsus vyras ir geras žvalgas. Atkeliavo pas mus iš… iš kur jis atkeliavo?

— Iš Baltojo Uosto, — kažkas pasakė.

Mormontas linktelėjo.

— Jis atkeliavo pas mus iš Baltojo Uosto ir visuomet atlikdavo savo pareigą. Kaip galėdamas laikėsi duotų įžadų, toli jodavo, narsiai kaudavosi. Daugiau tokio kaip jis nebepamatysime.

— O dabar jo sargyba baigta, — vienu balsu užgiedojo broliai.

— O dabar jo sargyba baigta, — pakartojo Mormontas.

Baigta, kranktelėjo jo varnas, baigta.

Nuo dūmų Semui paraudo akys ir pasidarė bloga. Pažvelgus į ugnį jam pasirodė, kad mato Baneną sėdintį, sugniaužusį kumščius, besiginantį nuo jį ryjančių liepsnų liežuvių, bet tai tetruko akimirką, o paskui viską užgožė besiplaikstantys dūmai. Tačiau baisiausias buvo kvapas. Jei tai būtų buvęs bjaurus dvokas, Semas jį būtų ištvėręs, bet degantis brolis kvepėjo nelyginant skrundantis paršelis, Semui burnoje ėmė rinktis seilės ir tai buvo taip siaubinga, kad paukščiui klyktelėjus: Baigta! — jis nukūrė už galinės pilies sienos ir išsivėmė į griovį.

Paniurėlis Edas rado jį tebeklūpantį purve.

— Ieškai kirminų, Semai? Ar tik lupi ožius?

— Lupu ožius, — tyliai atsakė Semas, delno viršumi braukdamasis lūpas. — Tas kvapas…

— Ir aš niekada nemaniau, kad Banenas galėtų taip užkvipti, — niūriai kaip visada pasakė Edas. — Man net dingtelėjo mintis gabalėlį jo atsipjauti. Jei būtume turėję obuolių tyrės, tikriausiai taip būčiau ir padaręs. Mano nuomone, kiauliena visada skaniausia su obuolių tyre. — Edas atsirišo kelnių raiščius ir išsitraukė kotą. — Tu geriau nemirk, Semai, nes bijau, kad neatsispirsiu pagundai. Tavo lašinių bus daugiau nei Baneno, o paskrudusiai kiaulienos odelei niekada negalėjau atsispirti. — Jis atsiduso ir paleido stiprią, gelsvą ir garuojančią čiurkšlę. — Girdėjai, kad rytoj švintant išjosime? Senasis Lokys man pasakė. Ir nesvarbu, ar švies saulė, ar snigs.

Nesvarbu, ar švies saulė, ar snigs. Semas baimingai pakėlė akis į dangų.

— Snigs? — gailiai tarstelėjo jis. — O mes… josime? Visi?

— Na ne, kai kam teks eiti. — Jis pakratė kotą. — Daivenas sako, girdi, mums reikėtų išmokti joti nugaišusiais arkliais, kaip Kiti. Jis tvirtina, kad tada sutaupytume pašaro. Kiek gali suėsti negyvas arklys? — Edas susirišo kelnių raištelius. — Nepasakyčiau, kad man ši mintis patinka. Kai jie sugalvos, kaip naudotis nugaišusiais arkliais, tada ateis mūsų eilė. Aš greičiausiai būsiu pirmas. „Edai, — pasakys jie, — jei numirei, tai dar nereiškia, kad gali sau tysoti, tad kelkis ir imk šią ietį, nes šiąnakt tavo eilė eiti sargybą.“ Nors gal man ir nereikėtų taip liūdėti. Gali būti, kad mirsiu jiems dar neperpratus, kaip tai daroma.

Gal mes visi mirsime, ir greičiau, nei norėtume, nerangiai stodamasis pagalvojo Semas.

Sužinojęs, kad jo nepageidaujami svečiai rytoj išjos, Krasteris staiga tapo gerokai draugiškesnis, — toks draugiškas, koks įstengė būti.

— Seniai laikas, — pareiškė jis. — Jums čia ne vieta, patikėkite. Bet vis tiek išlydėsiu jus kaip dera, iškelsiu puotą. Na, bent jau pavalgydinsiu. Mano žmonos iškeps arklius, kuriuos pribaigėte, o aš suieškosiu šiek tiek duonos ir alaus. — Jis nusišypsojo parodydamas savo įrudusius dantis. — Nieko nėra geriau už arklieną ir alų. Visada sakiau, kad jei negalite ant jų joti, tada juos suvalgykite.

Jo žmonos ir dukterys atvilko suolų ir ilgus, iš rąstų ištašytus stalus, pataisė valgio ir jį patiekė. Išskyrus Džilę, Semui buvo sunku atskirti moteris ir merginas vieną nuo kitos. Vienos buvo senos, kitos jaunos, dar kitos tik mergaitės, bet dauguma iš jų buvo Krasterio dukterys ir žmonos ir visos atrodė labai panašios. Darbuodamosi jos tyliai kalbėjosi tarpusavyje, bet juodais drabužiais apsirengusiems vyrams nepratarė nė žodžio.

Krasteris turėjo tik vieną krėslą. Ir pats jame sėdėjo, apsivilkęs iš avies kailio pasiūtą berankovį. Storos jo rankos buvo apžėlusios žilais plaukais, o ant vieno riešo puikavosi auksinis žiedas. Lordas vadas Mormontas atsisėdo gale suolo jam iš dešinės, o broliai susispaudę įsitaisė ant suolų vienas šalia kito; gera dešimtis jų liko saugoti vartų ir prižiūrėti laužų.

Semas gurgiančiu pilvu įsitaisė tarp Greno ir Našlaičio Oso. Nuo apskrudusios arklienos lašėjo taukai, Krasterio žmonos suko virš ugnies pakabintus iešmus ir jam burnoje vėl ėmė rinktis seilės, bet tas kvapas priminė Baneną. Nors buvo labai alkanas, Semas žinojo, kad prarijęs bent kąsnelį vėl ims lupti ožius. Ir kaip broliai gali valgyti vargšus ištikimus ristūnus, nunešusius juos taip toli? Kai Krasterio žmonos atnešė svogūnų, jis noriai vieną paėmė. Vienas svogūno šonas buvo apipuvęs, bet Semas durklu nurėžė supuvusią pusę, o kitą suvalgė žalią. Ant stalo buvo ir duonos, bet tik du kepalai. Kai Ulmeris paprašė daugiau, moteris tik papurtė galvą. Ir tada kilo kivirčas.

— Tik du kepalai? — pasiskundė ant kito suolo galo sėdintis Karlas Medinkojis. — Kokios jūs, moterys, kvailos. Mums reikia daugiau duonos!

Lordas vadas Mormontas pervėrė jį piktu žvilgsniu.

— Imk kas duota ir padėkok. Ar tau labiau patiktų klampoti per pūgą ir ryti sniegą?

— Labai greitai pakliūsime ir į pūgą. — Senojo Lokio įsiūtis Karlo Medinkojo, rodos, nė kiek neišgąsdino. — Mieliausiai paragaučiau to, ką Krasteris slepia, milorde.

Krasteris prisimerkė.

— Daviau jums, varnams, užtektinai. Man reikia maitinti moteris.

Dirkas pasismeigė gabalą arklienos.

— Taigi… Vadinasi, pripažįsti, kad turi slaptą maisto podėlį? Kaip kitaip peržiemotum?

— Aš dievotas žmogus… — vėl užtraukė seną giesmę Krasteris.

— Tu šykštuolis, — pertraukė jį Karlas. — Ir melagis.

— Kumpiai, — pagarbiai prabilo Gartas iš Senmiesčio. — Kai aną kartą čia buvome, mačiau kiaulių. Lažinuosi, kad jis turi kažkur pasislėpęs kumpių. Rūkytų ir sūdytų kumpių ir šoninės.

— O dešra? — pritarė Dirkas. — Tos ilgos juodos dešros kietos kaip uola, jos laikosi kelerius metus. Galvą guldau, kad kur nors rūsyje jis turi jų pasikabinęs bent šimtą.

— Avižos, — pridūrė Olas Berankis. — Kviečiai. Miežiai.

Kviečiai, suplasnojęs sparnais pakartojo Mormonto kranklys, kviečiai, kviečiai, kviečiai, kviečiai, kviečiai.

— Gana! — sudraudė saviškius lordas vadas Mormontas, perrėkdamas paukščio keliamą triukšmą. — Visi užsičiaupkite. Tai beprotybė.

— Obuoliai, — vis tiek nenurimo Gartas iš Grynvėjaus. — Daugybė statinių sultingų rudeninių obuolių. Lauke auga obelys, aš mačiau.

— Džiovintos uogos. Kopūstai. Pušų sėklos…

Kviečiai, kviečiai, kviečiai…

— Sūdyta aviena. Juk yra avių žardis. Jis turi pasidėjęs daugybę statinių avienos, juk patys žinote, kad turi.

Krasteris atrodė taip, tarsi norėtų užčiaupti jiems visiems burnas. Lordas vadas Mormontas pakilo nuo suolo.

— Tylos! Kad daugiau tokių kalbų negirdėčiau.

— Tai užsikimšk duona ausis, seni. — Karlas Medinkojis staiga pakilo nuo stalo. — O gal jau prarijai savo prakeiktą trupinį?

Semas pamatė, kad Senasis Lokys nuraudo.

— Pamiršai, kas aš esu? Sėsk, ėsk ir tylėk. Tai įsakymas.

Daugiau niekas nepratarė nė žodžio. Niekas nekrustelėjo. Visų akys buvo įbestos į lordą vadą ir žvalgą medine koja, kurie stovėjo priešingose stalo pusėse ir piktai žvelgė vienas į kitą. Semui pasirodė, kad Karlas jau pasiduoda ir, nors ir labai paniuręs, ketina sėstis, bet… staiga iš savo vietos pakilo Krasteris, rankoje laikydamas kirvį. Didelį, juodą, plieninį kirvį, kurį čia atvykęs jam kaip svečias šeimininkui padovanojo Mormontas.

— Ne, — suriko jis, — tu nesėsi! Tas, kas vadina mane šykštuoliu, nenakvos po mano stogu ir nevalgys prie mano stalo. Lauk iš čia, luošy. Ir tu, ir tu, ir tu! — Jis mostelėjo kirviu Dirkui ir abiem Gartams. — Eikite miegoti į šaltį tuščiais pilvais, varnų gauja, arba aš…

— Prakeiktas benkartas! — išgirdo Semas nusikeikiant vieną iš Gartų. Tik nematė, kuris ištarė šiuos žodžius.

— Kas pavadino mane benkartu?! — subliuvo Krasteris, kaire ranka šluodamas nuo stalo lėkštes, mėsą ir vyno taures, o dešinėje laikydamas kirvį.

— Visi vyrai tai žino, — atšovė Karlas.

Krasteris pasirodė esąs vikresnis, nei Semas galėjo įsivaizduoti: tebelaikydamas rankoje kirvį, jis liuoktelėjo per stalą. Sukliko moteris, Gartas iš Grynvėjaus ir Našlaitis Osas išsitraukė peilius, Karlas žingtelėjo atatupstas ir užkliuvo už gulinčio ant grindų sužeisto sero Bajamo. Po akimirkos taškydamasis seilėmis Krasteris ėmė jį vytis. Bet netrukus ėmė taškytis krauju. Mat Dirkas sučiupo jį už plaukų, atlošė galvą ir vienu stipriu ilgu trūktelėjimu peiliu perrėžė gerklę nuo ausies iki ausies. Tada šiurkščiai pastūmė, tyržmogis griuvo kniūbsčias ir trenkėsi veidu į serą Bajamą. Bajamas suriko iš skausmo, o Krasteris jau skendo savo kraujo klane ir kirvis išslydo jam iš pirštų. Dvi Krasterio žmonos klykė, trečia plūdosi, o ketvirtoji puolė prie Donelio Meiliojo mėgindama išdraskyti jam akis. Jis partrenkė moterį ant žemės. Lordas vadas stovėjo prie Krasterio lavono net pajuodęs iš įniršio.

— Dievai mus prakeiks! — riktelėjo jis. — Svečiui nėra didesnio nusikaltimo, kaip nužudyti namų šeimininką. Pagal visus namų židinio įstatymus…

— Už Sienos jokie įstatymai negalioja, seni. Negi pamiršai? — Dirkas čiupo už rankos vieną iš Krasterio žmonų ir įbedė jai į pasmakrę durklo smaigalį. — Rodyk, kur jis laiko maistą, arba tau nutiks tas pat, kas nutiko jam, moterie.

— Paleisk ją. — Mormontas žingtelėjo į priekį. — Už tai nukirsiu tau galvą, tu…

Gartas iš Grynvėjaus pastojo jam kelią, Olas Berankis trūktelėjo atgal. Abu vyrai rankose laikė durklus.

— Užsičiaupk, — įspėjo vadą Olas.

Bet, užuot užsičiaupęs, lordas vadas griebė jį už rankos su durklu. Olas turėjo tik vieną ranką, užtat mitrią. Jis suktelėjo riešą, išsivadavo iš senio gniaužtų, suvarė durklą Mormontui į pilvą ir tuoj pat vėl ištraukė jį visą raudoną. Ir tada prasidėjo visiška beprotybė.

Vėliau, daug vėliau, Semas atsitokėjo sėdintis sukryžiuotomis kojomis ant grindų ir pasidėjęs ant kelių Mormonto galvą. Jis neprisiminė, nei kaip jie ten pateko, nei nieko, kas nutiko nudūrus Senąjį Lokį. Prisiminė tik tiek, kad Gartas iš Grynvėjaus nužudė Gartą iš Senmiesčio, bet nebūtų galėjęs pasakyti, už ką. Rolėjus Sistertonas, kopėčiomis užsilipęs pakopinėti medaus su Krasterio žmonomis, nusivertė nuo palėpės ir nusisuko sprandą. Grenas…

Grenas šaukė ant jo ir delnu plekšnojo per veidą, o paskui jis pabėgo su Milžinu, Paniurėliu Edu ir dar keliais vyrais. Krasteris išsikėtojęs vis dar tysojo ant sero Bajamo, bet sužeistas riteris jau nedejavo. Keturi juodai apsirengę vyrai sėdėjo ant suolo ir valgė apsvilusius arklienos gabalus, Olas ant stalo mylėjosi su verkiančia moterimi.

— Tarli… — Kai pamėgino kalbėti, Senajam Lokiui iš burnos pliūptelėjo kraujas ir subėgo į barzdą. — Tarli, keliauk. Keliauk…

— Kur, milorde? — nusiminęs tyliai paklausė Semas. Aš nebijau. Tai buvo keistas jausmas. — Nėra kur keliauti.

— Prie Sienos. Keliauk prie Sienos. Negaišk…

Negaišk, pakartojo varnas. Negaišk, negaišk.

Senio ranka paukštis perėjo jam ant krūtinės ir išpešė iš barzdos plauką.

— Turi… Turi jiems pasakyti.

— Ką pasakyti, milorde? — mandagiai pasiteiravo Semas.

— Viską. Apie Kumštį. Apie tyržmogius. Apie drakonų stiklą. Viską. Viską… — Kvėpavo jis labai negiliai, o kalbėjo taip tyliai, kad vos galėjai girdėti. — Pasakyk mano sūnui Džorai. Pasakyk, kad apsivilktų juodus drabužius. Tai mano noras. Paskutinis noras.

Noras? — Varnas pakreipė galvą ir pažvelgė spindinčiomis, mažomis, juodomis akutėmis. Grūdų? — paklausė.

— Ne grūdų, — sušnabždėjo Mormontas. — Pasakyk Džorai. Atleidžiu jam. Savo sūnui. Prašau. Keliauk.

— Per toli, — tarė Semas. — Sienos aš niekada nepasieksiu, milorde. — Jis jautėsi labai pavargęs. Norėjo tik miegoti, miegoti, miegoti ir niekada nepabusti, bet žinojo, kad jei čia liks, netrukus Dirkas, Olas Berankis arba Karlas Medinkojis supyks ant jo, išpildys jo norą ir pažiūrės, kaip jis miršta. — Geriau pasiliksiu su tavimi. Matai, aš jau nebijau. Nei tavęs, nei… nieko.

— O turėtum, — pasigirdo moters balsas.

Juos apstojo trys Krasterio žmonos. Dvi iš jų buvo išsekusios senos moterys ir jų Semas nepažinojo, bet tarp jų stovėjo Džilė, apsimuturiavusi kailiais, laikydama rankose rudų ir baltų kailių ryšulį, kuriame, matyt, buvo jos kūdikis.

— Mums nedera šnekėtis su Krasterio žmonomis, — pasakė joms Semas. — Esame gavę nurodymus.

— Dabar tie nurodymai nieko nereiškia, — tarė dešinėje stovinti senė.

— Juodžiausi varnai nusileidę į rūsį ir ryja maistą, — pridūrė kairėje stovinti senė, — arba užsilipę į palėpę pas jaunas žmonas. Tačiau netrukus jie grįš. Ir kai jie grįš, geriau, kad tavęs čia nebūtų. Arkliai pabėgo, bet Daja du pagavo.

— Sakei, kad man padėsi, — priminė jam Džilė.

— Sakiau, kad Jonas tau padės. Jonas drąsus, jis geras kovotojas, bet, manau, jis žuvęs. O aš — bailys. Ir storas. Pažiūrėk, koks aš storas. Be to, lordas Mormontas sužeistas. Argi nematai? Negaliu palikti lordo vado.

— Vaike, — įsiterpė kita senė, — tas senas varnas mirė tau ant rankų. Pažiūrėk.

Mormonto galva vis dar gulėjo Semui ant kelių, bet akys žvelgė nemirksėdamos, o lūpos nekrutėjo. Varnas pakreipė galvą, karktelėjo ir pažiūrėjo į Semą.

Grūdų?

— Nėra grūdų. Jis grūdų neturi.

Semas užspaudė Senajam Lokiui akis ir pamėgino prisiminti kokią nors maldą, bet nesugalvojo nieko daugiau, tik: „Motin, pasigailėk. Motin, pasigailėk. Motin, pasigailėk.“

— Motina tau nepadės, — pasakė kairėje stovinti senė. — Šis miręs senis — taip pat. Paimk jo kardą, jo didelį šiltą kailinį apsiaustą, jo žirgą, jei tik jį rasi, ir keliauk.

— Mergina nemeluoja, — pridūrė dešinėje stovinti senė. — Ji mano duktė ir dar vaikystėje atpratinau ją meluoti. Žadėjai jai padėti. Daryk, ką sako Fernė, vaikine. Pasiimk merginą ir paskubėk.

Paskubėk, pakartojo varnas. Paskubėk, paskubėk, paskubėk.

— Kur? — suglumęs paklausė Semas. — Kur man ją vestis?

— Kur nors, kur šilta, — vienu balsu ištarė abi senos moterys.

Džilė verkė.

— Mane ir kūdikį. Prašau. Būsiu tavo žmona, kaip kad buvau Krasterio. Maldauju, sere varne… Jis berniukas, kaip Nela ir sakė. Jei tu jo nepaimsi, jie paims.

— Jie? — nustebo Semas, o varnas pakreipęs juodą galvą pakartojo: — Jie, jie, jie.

— Berniuko broliai, — paaiškino kairėje stovinti senė. — Krasterio sūnūs. Iš ten kyla baltas šaltis, varne. Mano kaulai jaučia. Šie vargani seni kaulai nemeluoja. Tie sūnūs greitai bus čia.