Kardų audra

Arija

Puotos palapinės liko jiedviem už nugarų. Per pažliugusį molį ir išdraskytą veją jie sunkiai pervažiavo šviesos ruožą ir vėl paniro į prieblandą. Priešais dunksojo sargybos bokštas. Arija matė ant sienų viršaus judančius deglus ir šokčiojančias, vėjo blaškomas jų liepsnas. Šlapius šarvus ir šalmus apšvietė dulsva šviesa. Dar daugiau deglų judėjo ant tamsos gaubiamo akmeninio, Dvynius jungiančio tilto: liepsnų kolona iš vakarinio kranto plūdo į rytinį.

— Pilis neuždaryta, — staiga pasakė Arija.

Karininkas tvirtino, kad uždaryta, bet jis klydo. Jai bežiūrint vartų grotos kilo, o pakeliamasis tiltas leidosi, kad juo būtų galima pereiti patvinusią griovą. Ji baiminosi, kad lordo Frėjaus sargybiniai jųdviejų neįleis. Nedrįsdama atvirai šypsotis, Arija akimirkai prikando lūpą.

Skalikas taip staiga sustabdė arklį, kad ji vos neiškrito iš vežimo.

— Po septyniais pragarais… — išgirdo jį nusikeikiant Arija, kai kairysis jų vežimo ratas ėmė klimpti į dumblą. Vežimas lėtai pasviro. — Išlipk! — šiurkščiai riktelėjo Kligeinas, delno apačia stuktelėdamas jai į petį ir stumtelėdamas į šoną.

Ji nukrito saugiai, kaip Sirijus buvo išmokęs, ir iš karto pašoko purvinu veidu.

— Kodėl tai padarei?! — sušuko Arija.

Skalikas irgi iššoko iš vežimo. Jis nuplėšė priekinę vežimo pasostę ir išsitraukė po ja paslėptą kardasaitį.

Ir tik tada Arija išgirdo pro pilies vartus kaip plieno ir ugnies upė plūstančius raitelius, o pakeliamuoju tiltu šuoliuojančių jų ristūnų kanopų bildesį beveik visiškai užgožė iš abiejų pilių sklindantis būgnų tratėjimas. Ir vyrai, ir žirgai buvo šarvuoti ir maždaug kas dešimtas turėjo deglą. Kiti buvo apsiginklavę kirviais ir ilgaisiais kirviais smailiomis pentimis ir sunkiomis kaulus ir šarvus trupinančiomis geležtėmis.

Kažkur tolumoje ji išgirdo kaukiant vilką. Palyginti su triukšmu stovykloje, grojančia muzika ir dusliu grėsmingu šėlstančios upės šniokštimu, tas kauksmas nebuvo garsus, bet vis tiek pasiekė Arijos ausis. Tiesa, toli gražu ne tik ausis. Tas garsas šiurpuliu nusirito Arijai per visą kūną, perėjo kaip įsiūčio ir sielvarto išgaląstas peilis. Iš pilies plūdo vis daugiau raitelių, jie jojo išsirikiavę kolona po keturis ir tai kolonai nebuvo matyti galo — riteriai, ginklanešiai, laisvieji raiteliai, deglai ir ilgieji kirviai. O jiems už nugarų dar buvo girdėti triukšmas.

Apsidairiusi Arija pamatė, kad ten, kur ką tik stovėjo trys puotos palapinės, beliko dvi. Vidurinė subliūško. Kelias akimirkas ji nesuvokė, ką mato. Paskui subliūškusią palapinę ėmė laižyti liepsnos, tada susmuko likusios dvi ir sunki, aliejuje išmirkyta drobė užkrito ant viduje buvusių vyrų. Oru prašvilpė pulkelis degančių strėlių. Užsidegė antra palapinė, paskui trečia. Vyrai ėmė rėkti taip garsiai, kad žodžių neužgožė net muzika. Priešais liepsnas blaškėsi tamsūs pavidalai ir iš tolo jų plieniniai šarvai tviskėjo gelsvai rausva spalva.

Mūšis, suprato Arija. Tai mūšis. O raiteliai…

Spoksoti į palapines daugiau ji neturėjo laiko. Upei išsiveržus iš krantų, drumzlini sūkuringi vandenys pakeliamojo tilto gale siekė žirgams pilvus, bet raiteliai, raginami trenkiančios muzikos, vis tiek jojo taškydamiesi vandens purslais. Pagaliau abiejose pilyse buvo grojama ta pati melodija. Šią dainą aš žinau, staiga dingtelėjo Arijai. Tą lietingą vakarą, kai bastūnai prisiglaudė aludėje su broliais, tą dainą jiems dainavo Tomas Septynstygis. „Kas esi, — išdidus lordas tarė, — kad turėčiau tau lenktis žemai?“

Frėjų raiteliai sunkiai skynėsi kelią per dumblą ir nendryną, bet keli iš jų vis dėlto pamatė vežimą. Arija išvydo, kaip trys raiteliai atsiskyrė nuo kolonos ir ėmė sunkiai plumpinti per seklumomis virtusias balas. „Tik katė su kailiu kitokiu, kiek man teko girdėti nūnai.“

Vienu kalavijo mostelėjimu Kligeinas nukirto Pašaliečio pavadį ir užšoko jam ant nugaros. Ristūnas žinojo, ko iš jo reikalaujama. Jis pastatė ausis ir atsisuko į juos puolančius karo žirgus. „Ar apsiaustas auksinis, ar raudas, liūtas turi nagus vis tiek. Ir maniškiai ilgi ir aštrūs, tu, milorde, manim patikėk.“ Arija daugybę kartų meldė Skalikui mirties, bet dabar… Rankoje ji laikė purviną ir slidų akmenį, nors net neatsiminė, kada jį pasičiupo. Į ką aš jį mesiu?

Vos sužvangėjus plienui, kai Kligeinas nubloškė į šalį pirmą ilgąjį kirvį, ji pašoko. Kol Skalikas tvarkėsi su pirmuoju priešininku, antrasis užjojo jam už nugaros ir taikėsi kirsti per strėnas. Pašalietis tuo metu sukosi, tad Skalikas atsipirko tik slystamuoju kirčiu, perplėšusiu jo dukslią valstiečio palaidinę, po kuria pasimatė šarviniai marškiniai. Jis vienas prieš tris. Arija tebegniaužė akmenį. Jie tikrai jį nužudys. Ji prisiminė Miką, mėsininko sūnų, trumpai buvusį jos draugu.

Tada Arija pamatė trečią prie jos artėjantį raitelį. Ji užsiglaudė už vežimo. Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Mergaitė girdėjo būgnus, karo ragus, dūdeles ir raitininkų trimitus, plieno žvangėjimą, bet visi tie garsai, rodos, buvo taip toli. Dabar ji matė tik atjojantį raitelį ir ilgąjį kirvį jo rankoje. Ant šarvų jis vilkėjo apsiaustą ir ant drabužio Arija išvydo du bokštus, iš kurių sprendžiant jis buvo Frėjų karys. Arija visai susipainiojo. Jos dėdė vedė lordo Frėjaus dukterį, Frėjai buvo jos brolio draugai. „Nedrįsk!“ — riktelėjo Arija, kai raitelis apjojo vežimą iš kitos pusės, bet jis mergaitės neklausė.

Kai vyras puolė, Arija metė į jį akmenį, kaip kartą buvo sviedusi į Gendrį laukinį obuolį. Tuomet Gendriui ji pataikė į tarpuakį, bet šį kartą taikinys buvo gerokai toliau ir akmuo, atsimušęs į smilkinį, atšoko į šoną. To pakako sutrukdyti puolimui, bet ne daugiau. Ji pasitraukė, kiek įkabindama spruko dumbluota žeme ir vėl atsidūrė kitoje vežimo pusėje. Riteris, leisdamas žirgą risčia, sekė paskui ją, o pro prorėžas akims nebuvo matyti nieko, tik tamsa. Akmuo net neįduobė šalmo. Jiedu apsuko vieną, du, tris ratus. Riteris nusikeikė: „Po galais, tu negali pabėgti nuo…“

Kirvapentė pataikė jam tiesiai į pakaušį, sutriuškino šalmą, jo saugotą kaukolę, išmušė iš balno ir kniūbsčią partrenkė ant žemės. Jam už nugaros raitas ant Pašaliečio sėdėjo Skalikas. Iš kur gavai kirvį? — vos nepaklausė Arija, bet apsižvalgiusi viską suprato. Vieną iš kitų dviejų Frėjų vyrų buvo prispaudęs dvesiantis žirgas, grimztantis į iš krantų išsiliejusios upės dugną. Trečias vyras išsikėtojęs tysojo aukštielninkas ir nejudėjo. Jis nebuvo užsisegęs kaklo šarvų ir jam pasmakrėje stirksojo nulaužto kalavijo rankena.

— Paduok man šalmą, — dusliai paliepė jai Kligeinas.

Šalmas buvo įgrūstas į dugną maišo, pripilto džiovintų obuolių ir padėto vežimo gale, už kiaulių kojų. Arija išbėrė maišo turinį ir švystelėjo šalmą Skalikui. Šis viena ranka pagavo jį ore, užsimovė ant galvos ir ten, kur prieš akimirką sėdėjo žmogus, dabar liko tik plieninis šuo, iššiepęs dantis ir urzgiantis ant ugnies.

— Mano brolis…

— Žuvęs! — šūktelėjo jai Kligeinas. — Manai, jie žudys jo vyrus, o jį paliks gyvą? — Jis atsisuko ir pažvelgė į stovyklą. — Žiūrėk. Žiūrėk, kad tave kur…

Stovykla buvo tapusi mūšio lauku. Ne, mėsininko skerdykla. Puotos palapines ryjančios liepsnos apėmė ir pusę dangaus. Degė ir kai kurios kareivių palapinės, ir pusšimtis šilkinių. Visur žvangėjo kalavijai. „Dabar lietūs apverkia jo menę, raudų nėr kam klausytis visai.“ Arija pamatė, kaip du riteriai persekioja bėgantį vyrą. Į vieną iš degančių palapinių tėškėsi medinė statinė ir subyrėjo, o liepsnos pakilo du kartus aukščiau. Katapulta, suprato Arija. Iš pilies buvo svaidomas aliejus, degutas ar kažkas panašaus.

— Eime. — Sandoras Kligeinas ištiesė ranką. — Turime kuo greičiau iš čia sprukti.

Pašalietis neramiai papurtė galvą ir, užuodęs kraują, išpūtė šnerves. Daina baigėsi. Dundėjo vienintelis būgnas, jo lėti, vienodi dūžiai aidu atsiliepė kitame upės krante nelyginant milžiniškos širdies plakimas. Juodas dangus verkė, upė šniokštė, vyrai keikėsi ir mirė. Arijai tarp dantų grikšėjo dumblas, o jos veidas buvo šlapias. Lietus. Tai tik lietus.

— Mes čia! — gailiai ir baimingai sušuko ji lyg maža mergaitė. — Pilyje yra Robas ir mano motina. Net vartai atidaryti. — Daugiau Frėjų vyrų pro vartus nejojo. Aš taip toli nusigavau. — Turime ten joti ir paimti mano motiną.

— Paika kalytė. — Ugnis atsispindėjo ant jo šalmo priekio ir nuo tų atspindžių plienas blizgėjo. — Jei įkelsi ten koją, neišeisi. Galbūt Frėjus leis pabučiuoti tau motinos lavoną.

— O gal galėtume ją išgelbėti…

— Tu gal ir galėtum. Bet man gyventi dar nenusibodo. — Skalikas pasuko žirgą link Arijos ir ėmė spausti ją prie vežimo. — Arba lik, arba jojam, vilkiūkšte. Gyvenk arba mirk. Tavo…

Arija nusisuko nuo jo ir kiek įkabindama pasileido prie vartų. Grotos leidosi, bet lėtai. Reikia bėgti greičiau. Bet iš pradžių ją klampino purvas, paskui vanduo. Bėk greitai kaip vilkas. Pakeliamasis tiltas ėmė kilti, nuo jo kliokė upės vanduo ir dribo stambūs dumblo gniutulai. Greičiau. Arija išgirdo garsiai pūškuojant per vandenį ir atsisukusi pamatė paskui ją šuoliuojantį Pašalietį, sulig kiekvienu šuoliu teškiantį į šonus klanus vandens. Matė ir ilgąjį kirvį, dar kruviną ir aplipusį smegenimis. Ir Arija bėgo. Ne pas brolį ir net ne pas motiną, o mėgindama išnešti sveiką kailį. Bėgo taip greitai, kaip dar niekada nebuvo bėgusi, bėgo nuleidusi galvą, padais taškydama vandenį, bėgo nuo jo taip, kaip turėjo bėgti Mika.

Jo kirvis pataikė Arijai į pakaušį.